Vakaras buvo nerudeniškai šiltas. Sėdėjau terasoje su karštos arbatos puodeliu ir leidau sau klausytis tylos. Netgi tada, kai visu savo kūnu pajutau prieblandos vėsą, nepakilau iš patogaus krėslo. Net nepajudėjau. Jaučiausi taip, tarsi būčiau įaugusi į tą, dar senelio darytą, krėslą, o jei sumanyčiau atsikelti, tai tik kartu su juo...

Jaučiausi taip apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog net nepastebėjau, kad visą laiką mano skruostais tyliai riedėjo ašaros ir pradingdavo lūpų kampučiuose. Toks jausmas apėmė, jog jos tiesiog ant skruosto išdžiūdavo.

Tik dabar supratau, kad visą vakarą galvojau apie tą patį – koks statusas geresnis: našlė ar gyvanašlė. Pirmu atveju nėra žmogaus, bet yra kapas, o antru atveju – nei žmogaus, nei kapo. Ir dar anytos reikalavimas, vožęs lyg sunkiausiu kūju per galvą...

Liudą jaunystėje buvau įsimylėjus, pasak jaunimo žargono, juodai. Pataikavau jam kaip tik galėjau, bėgiojau iš paskos, bandžiau atspėti visus jo norus ir, žinoma, juos tenkinti. Taip tęsėsi net keletą metų. Iki to laiko, kai vieno susitikimo metu jis man rėkte išrėkė, jog atstočiau nuo jo, kad palikčiau jį ramybėje, nesekiočiau iš paskos ir t.t.

Manau suprantate, kiek dienų po to aš praverkiau, kiek naktų nemiegojau, kiek, pasak mamos, ašaromis sulietų pagalvių supūdžiau...

Po poros metų susipažinau su Vitalijumi. Iš pradžių jis man netgi labai nepatiko. Visokiais būdais vengiau jo dėmesio, nesutikdavau ateiti į pasimatymus, netgi jo dovanojamų gėlių nepriimdavau. O kartą eidama iš parduotuvės paslydau, pargriuvau ir pakankamai rimtai susižeidžiau. Manimi niekas nepuolė rūpintis. Tik Vitalijus vis ateidavo, nupirkdavo vaistų, maisto, o kartais net sriubos išvirdavo. Pamažu prie jo pripratau, o kai pasiūlė tekėti, neatsisakiau...

Mūsų sūneliui buvo vos dveji metukai, kai man paskambino į darbą ir pasakė, jog bėgčiau namo, nes įvykusi nelaimė. Iš pradžių galvojau, kad kažkas pajuokavo, nes buvau tvirtai įsitikinusi, jog jokios nelaimės ir būti negalėjo. Pasirodo, galėjo. Avarijoje žuvo Vitalijus...

Praėjus penkeriems metams po vyro netekties, vedžiau sūnelį į pirmą klasę. Prie mokyklos netikėtai susitikau Liudą. Linktelėjau atsakydama į pasisveikinimą ir skubėjau tolyn. Jis mane sustabdė, klausinėjo apie gyvenimą, darbą, laisvalaikį. Kadangi aš dar nebuvau pamiršusi patirtos nuoskaudos, nesiteikiau atsakinėti į jo klausimus ir kažką nerišlaus burbtelėjusi nuskubėjau.

Nuo to laiko netikėti susitikimai su Liudu dažnėjo. Tiksliau, tik aš galvojau, kad jie atsitiktiniai. Pasirodo, Liudas visus mano galimus maršrutus išsianalizavo, tik į namus dar nedrįsdavo ateiti.

Aš labai dažnai lankiau Vitalijaus kapą. Prižiūrėjau ir greta jo esantį apleistą kapelį. Niekas manęs neprašė to daryti, tiesiog tai buvo niekieno neprižiūrimas kapelis tarp labai gražiai tvarkomų.

Kartą kapinėse ilgokai užgaišau. Kai aplinkui apsidairiusi supratau, jog jau jokio žmogaus kapinėse nebėra, jog jau vėlus laikas, skubėjau išeiti. Pasirodė, kad jau ir paskutinis autobusas nuvažiavęs. Teko žygiuoti pėsčiai. Ne kažin kiek to kelio, bet apie trejetą kilometrų susidarys. Mat kapinės viename miesto gale, o aš gyvenu priešingame. Staiga šalia manęs cyptelėjo automobilio stabdžiai. Liudas, iškišęs galvą, pasisiūlė pavėžėti. Net pati nepajutau, kad sutikau...

Nuo tada jau ir kalbinama nuo jo niekur nebėgau, jo rodomo dėmesio nebevengiau. Netgi savo sūnelio nebariau už tai, kad jis priimdavo Liudo dovanėles.

Žodžiu, pasikeičiau. Lyg to dar būtų negana, kartą net į svečius pasikviečiau...

Žinoma, po gal pusantrų metų už jo ištekėjau. Vestuvės nebuvo labai kuklios: Liudas pakvietė gal 30 savo giminaičių ir draugų, o aš – apie 20. Mus vestuvių proga pasveikino dar ir tie, kurie nebuvo pakviesti į balių. Žodžiu, buvo linksma, graži šventė.

Beveik po pusantrų metų mums gimė dvynukės mergaitės. Kai jos jau buvo ūgtelėjusios, sužinojau gana netikėtą dalyką – pasirodo, kad Liudo dėmesys man, vėliau vestuvės, buvo ne šiaip sau – aš jam buvau savotiškas gelbėjimosi ratas...

Pasirodė, kad jį buvo įsimylėjusi bendradarbė. Ta jų draugystė baigėsi tos moters nėštumu. Liudas kažkodėl nenorėjo jos vesti. Kai gimė vaikas, ji pasižadėjo niekam neviešinti jo pavardės, bet mainais už tylėjimą ir vaiko auginimą be tėvo, reikalavo jo buto. Liudui nieko kito neliko, kaip tik sutikti su jos reikalavimais. O kadangi neturėjo kur gyventi, pinigų naujam butui įsigyti – irgi, tai mano gyvenamasis plotas (trijų kambarių butas) Liudui labai tiko. Tuo labiau, kad jam ir į darbą buvo labai netoli.

Liudas man sakė, kad savo butą pardavė dar prieš mūsų vestuves, o gautus pinigus taupo banke. Atseit, gal pavyks susitaupyti tiek, jog galėsime namą nusipirkti. O aš gi naivuolė viskuo tikėjau...

Kai išaiškėjo melas, prasidėjo mūsų nesantaika, pasibaigusi skyrybomis. Kadangi bendro turto neįgijome, jis, kai paprašiau išeiti iš mano buto, susirinko savo daiktus ir įvykdė reikalavimą.

Keistai jaučiausi ir dabar tebesijaučiu. Vis dar nesuvokiu, ar paprasčiau būti našle, ar gyvanašle. Sunkų laikotarpį stengiausi išgyventi ramiai. Galvojau, kad susitvarkysiu su skausmu ir netektimis, bet vieną vakarą paskambino anyta ir paprašė grąžinti jos ir kitų giminaičių mūsų vestuvių proga padovanotus daiktus...

Genovaitė ŠNUROVA