Įpusėjo ruduo. Lietus ir vėjas daro savo darbą, vis mažiau lapų lieka ant medžių šakų, tad norisi išnaudoti kiekvieną progą paklajoti po gamtą ir įamžinti besikeičiančios gamtos akimirkas. Aš vis prisimenu posakį: „Fotografas – akimirkos vagis“, kurį kažkada perskaičiau Susan Sontag knygoje apie fotografiją. Iš tiesų akimirkos nepasikartoja. Gali dešimtis kartų važiuoti į tą pačią vietą, ir kiekvieną kartą rasi kažką naujo.

Ne pirmą kartą ketvirtadienį, spalio 15 d., važiavau ir į pamėgtą fotografavimo vietą, esančią netoli Girdėnų, Ruliškės miško pakraštyje, netoli Svylos upės. O masina mane vidury lauko augantys trys ąžuolai. Šiemet pora kartų buvo nesėkmingi, o štai trečias kartas nemelavo – buvo ir gražus rūkelis, ir debesys, ir saulės tekėjimas debesyse. Fotografui tai didžiausia gamtos dovana, nes gali ilgiau fotografuoti, nes pro debesis patekėjusi saulė nenuplieskia peizažo. Prie ąžuolų užtrukau gana ilgai - gerą valandą. Žinoma, ne tik juos fotografavau, bet ir tolumoje dunksantį rūke skendintį Ruliškės mišką. Gražią akimirką padovanojo praskrisdamos gulbės giesmininkės. Tokios išdidžios jos nuskrido Baltarusijos pusėn, ten girdėjosi ir daugiau gulbių giesmininkių baltų.

Besikeičiantis apšvietimas neleido palikti fotografavimui pasirinktos vietos. Tik susiruošiu eiti, o situacija vėl pasikeičia. Pagaliau debesys ėmė sklaidytis, ir aš, susikrovęs fotoįrangą, patraukiau į kitus objektus. Netoli Žvyrių kaimelio lauke išdidžiai stovėjo dar vienas medis, berods, irgi ąžuolas. Dar vienas gražus kadras. Pravažiavęs Girdėnus, suku į kairę, o po to – į dešinę link Jurgeliškės. Gražiai ir mistiškai atrodo migloje skendinčios kapinaitės, o ir pačios Jurgeliškės gražiai įsilieja į ryto peizažą. Kur bepažvelgsi – gražu. Tokių rytų, kaip buvo spalio 15-ąją, būna retai, nes puikiai derėjo ir rūkas, ir saulė. Akimirkai stabteliu prie Staškinės ežero. Nuo apžvalgos bokštelio padarau keletą kadrų su paslaptingai rūke skendinčiu pusiasaliu. Tas pusiasalis man visada atrodė mistiškai. Ne kartą ir ne du ten buvau nuėjęs, ne kartą iš ten mačiau, kaip teka saulė, ir visada galvojau, kad prieš keletą amžių čia mūsų protėviai, ko gero, turėjo savo sakralinę vietą, žinoma, čia mano pamąstymai.

Važiuoju toliau. Vėl lyg kino filme keičiasi vaizdai. Nufotografavęs keletą vaizdų, tarp jų ir seną „pažįstamą“ klevą. Atsargiai leidžiuosi link Stanislavavo, bet iki tol dar stabteliu prie Žeimenėlės upės, negaliu nepadaryti keleto Egležerio ežero fotografijų iš apačios ir iš viršaus. Kiek auksu žiba saulės nutviekstos Švenčionių aukštumos kalvos. Tiesiog gražu ir tiek...

Važiuoju toliau prie Sirvėtos upės netoli Kirkučių. Važiuodamas atkreipiu dėmesį į besiganančių galvijų bandą. Labai jau simpatiškai rūke atrodo tie galingi raguočiai... O Sirvėtos upė, gavusi šiek tiek vandens po praėjusio lietaus, atrodo visai vandeninga. Sustojęs ant tilto klausausi tylios Sirvėtos šnektos, beje, Lietuvoje tai vienintelė upė, turinti net kelis vardus: iš pradžių tai Žeimenėlė, įtekanti į Sėtikio ežerą, kurį pratekėjusi vėl vinguriuoja toliau. Pakeliui susilieja su Sėtikės upeliuku ir su dviguba energija įteka į Bevardį ežeriuką, kurį pratekėjusi Žeimenėlė įteka į Adamavo ežeriuką, o toliau teka iki Sirvėto ežero ir iš čia išteka Sirvėtos vardu. Vingiuodama per patį Švenčionių aukštumos vidurį, sukuria nuostabius klonius ir, žinoma, pasakiškus vaizdus. Įtekėjusi į Kančiogino ežerą, pratekėjusi kampu, išteka jau kaip Kančiogina ir vingiuoja iki Erzvėto ežero, iš kurio išteka jau Erzvėta, o po to jau gauna Birvėtos vardą. Beje, tai ne mano išmonė. Apie tai rašė profesorius Česlovas Kudaba. Štai tokie pamąstymai atėjo klausantis Sirvėtos čiurlenimo.

O baigsiu šį savo pasakojimą sustojimu prie ąžuolo, rymančio netoli Švenčionių-Ignalinos ribos. Daug kartų aš tą ąžuolą fotografavau, ir vis norisi prie jo prieiti, prisiglausti lyg prie seno išminčiaus... Liko jis vienas, vienišas didelio lauko pakrašty, o juk dar ne taip seniai čia buvo didelis ąžuolynas, kurį pribaigė, berods, 1988 ar 1989 metais darydami melioraciją. Kažkur mano archyvuose dar yra fotografijos, kuriose yra įamžinta tai, kas liko iš šimtamečių ąžuolų. Toks gyvenimas, miršta žmonės ir ąžuolai, - pasakytų realistas, o man ir vienų, ir kitų gaila... Beje, spalio 15-osios rytą padariau apie 500 kadrų ir vietoj besisukinėdamas nuvažiavau virš 150 kilometrų, bet galiu drąsiai pasakyti – vertėjo.

Algis JAKŠTAS