Kiekvienas, šiandien sutikęs Emiliją, pagalvotų: „Laiminga moteris“. Jos akys švyti ir spinduliuoja meilę dukrelei, o rankos glosto jos purius plaukučius. Jauna moteris turi viską, apie ką kadaise svajojo. Būdama maža Emilija norėjo nedaug – kad namuose kvepėtų pyragais, o ne alkoholiu ir rūkalais; kad prie stalo rinktųsi visa gausi šeima, o ne apsiblaususiais žvilgsniais žvelgiantys dėdės ir tetos; kad jiems išsiskirsčius nekiltų jokių barnių...

„Visada tikėjau, kad galima gyventi gražiai, – pradeda pasakojimą Emilija. – Šeimoje augom penki vaikai. Aš buvau vidurinioji duktė, naiviai tikinti, kad išauš tokia diena... Bet laikas bėgo, mes augom, o situacija namuose tik blogėjo. Dar būdama paauglė supratau, kad galima dirbti ir užsidirbti, o ne it išmaldos laukti pašalpos. Todėl vasarą stengdavausi susirasti kokį nors darbelį. Iš pradžių talkindavau kaimynams prie ūkio darbų, vėliau dirbau gėlių ūkyje, įsidarbinau kaimo turizmo sodyboje. Viską dirbau, o menką uždarbį išleisdavau būtiniausioms prekėms – mokymosi priemonėms, drabužiams, avalynei...

Iš pradžių į mokslus žiūrėdavau pro pirštus, bet vėliau supratau, kad tik turėdama išsilavinimą galėsiu gyventi gražiau. Tačiau, kai baigiau mokyklą, kišenėje švilpavo vėjai, ir aš niekaip nebūčiau išgalėjusi išvažiuoti į Vilnių. Maniau, kad mano svajonės taip ir liks neišsipildžiusios, bet teta mane padrąsino ir pasiūlė važiuoti mokytis į Uteną. To aš labai nenorėjau, nes maniau, kad gražų gyvenimą galima gyventi tik su kultūringu, išsilavinusiu vyru. Tokį aš tikėjausi susirasti Vilniuje. Juokinga dabar prisiminti.

Kad ir kaip nenorėjau, išvažiavau mokytis į Utenos kolegiją, visą vasarą dirbau, kad bent studijų pradžiai turėčiau pinigų. Kruopščiai skaičiavau kiekvieną litą ir labai atsakingai planavau pirkinius. Kolegijoje visa galva pasinėriau į buhalterijos mokslus ir vis mažiau laiko likdavo svajoms apie vilnietį. Studijų metais savaitgaliais vis grįždavau į darbą.

Būdama paskutiniame kurse jau žinojau, kad studijas tęsiu, nes mano gyvenimas gražėjo – dirbau, išsinuomojau butą, išsilaikiau teises, nusipirkau automobilį, tik vilniečio trūko... O vilnietis tarsi iš dangaus nukrito.

Artėjo Naujųjų metų išvakarės. Neturėjau jokių planų, kaip ir su kuo sutiksiu, tad labai vyliausi, kad mane pakvies dirbti į kaimo turizmo sodybą. Tačiau paskambino draugas ir pakvietė senuosius palydėti Vilniuje. Sutikau. Kai nuvažiavome į Vilnių, nustebau, nes rinkomės pas Utenoje studijavusį vaikiną. Jo vardas Rimvydas. Matydavau jį kolegijoje, žinojau, kad gyvena pas močiutę, kad yra sportininkas. Bet nežinojau, kad jis vilnietis. Nors jis, kaip ir aš, buvo ne vienas, bet mūsų žvilgsniai nuolat susitikdavo. Tąsyk mes susitikome kaip nepažįstami žmonės, kartais prasilenkę kolegijos koridoriuose, o kai išsiskyrėme, abu žinojome, kad mes skirti vienas kitam.

Tačiau liūdino vienas faktas – Rimvydas gyvena Airijoje, o į Lietuvą sugrįžo tik trumpų atostogų. Bet abu sutarėm, kad rašysime vienas kitam laiškus, nors „gyvai“ kalbėtis šiame amžiuje galima iš bet kurio Žemės kampelio. Nors kalbėdavomės kas vakarą, dažnai susirašinėdavome, laiškų nepamiršome. Pirmas parašė Rimvydas. Iki šiol tebesaugau jo ranka rašytą laišką, kupiną nuoširdžių meilės žodžių.

Kai Rimvydas gavo mano laišką, jo akys taip švytėjo! Tąsyk jis sakė: „Mokykloje mokytoja mane visad girdavo, sakydama, kad rašau gražius rašinius, tačiau dabar, gavęs tavąjį, aš jaučiuosi lyg pradinukas“... Tie susirašinėjimai mus labai suartino, kalbėdavome apie viską, svajodavome... O mūsų svajonės baigėsi tuo, kad vieną dieną jis man nupirko bilietus į Airiją. Paviešėti. Bet atgal į Lietuvą išleido tik išgavęs pažadą, jog sugrįšiu pas jį...

Sugrįžau. Jau penkeri metai. O mūsų mažylei dveji. Ir mes tokie laimingi. Rodos, tiek nedaug reikia – jaukių šiltų namų, laukiančio žmogaus, vaikiško juoko ir peties, į kurį visada gali atsiremti. Aš taip viso to troškau, kai vaikystėje glausdavau prie savęs mažuosius brolius ar pati ieškodavau tvirto brolio peties...

Labai seniai perskaičiau istoriją apie du brolius. Vienas jų buvo sėkmingas verslininkas, turintis viską, ko reikia tam mano įsivaizduojamam gražiam gyvenimui... O kitas – girtuoklis, neturintis nieko, išskyrus šią baisią ligą. Kai jų paklausė, kaip jie pasiekė tai ar atsidūrė ten, kur yra dabar, jų atsakymas buvo visiškai vienodas: „O kaip kitaip? Juk aš užaugau alkoholikų šeimoje...“ Tuomet aš supratau, kad iš blogo pavyzdžio irgi galima pasimokyti. Pasimokyti, kaip nereikėtų daryti, ir visomis jėgomis siekti to gražesnio gyvenimo.

Juk ir aš užaugau alkoholikų šeimoje, bet taip ir nepadėkojau savo mamai už vaikiškas svajones apie gražų gyvenimą. Vis pykau ant jos, kad taip ir nesugebėjo atsitiesti, nors tiek kartų bandė... Tad nebyliai dėkoju kaskart, kai ant jos kapo degu žvakelę, ir tikiuosi, kad ji žino, kaip aš jai dėkinga už suteiktas pamokas. Tegu ir skaudžias. Labai skaudžias, bet aš jas išmokau“...

Vaiva LEIŠIENĖ