Pinigėlis sublizgėjo ir atsitrenkęs į grindis dusliai suskambėjo. Anksčiau nebuvau jo mačiusi. Nedažnai krapštausi didelėje dėžėje, kur sudėti seni dokumentai, užrašai, laiškai, laikraščių iškarpos, visokie smulkūs daiktai... Mūsų dėdė krovė, saugojo tuos „turtus“ nuo pokario metų iki gyvenimo pabaigos, tad negaliu lengva širdimi jų išmesti. Tuo labiau kad retkarčiais ten aptinku vertingos, kitur nerastos medžiagos savo rašiniams. Kaskart, kai kreipiuosi į dėžės turinį kaip į paskutinės vilties instanciją, pagalvoju, kad reikia viską savo nuožiūra sutvarkyti ir įtraukti į namų archyvą.

Nepastebėjau, iš kur ta moneta iškrito. Pakėliau ją. Tai buvo naujutėlė viena kapeika, tarsi šiandien atkeliavusi iš pinigų kalyklos. Užrašas „1953“ atskleidė šio „lobio“ paslaptį. Moneta buvo pagaminta Stalino mirties metais, lyg dėdės grįžimo iš Gulago penkerių metų sukakčiai.

Aš anais metais pradėjau lankyti pirmąją klasę.

Dėdė saugojo kapeiką 53 metus. Neturime pasirinkimo – ir mums ji bus atminimo ženklas.

Tamara JUSTYCKA