Visi žinojo, kad Benukas – labai darbštus keistuolis, nesileidęs į jokias draugystes, kompanijas, vengiantis bet kokių žmonių susibūrimų. Priedo, nedidukas, liesas, mažakalbis. Į pasisveikinimus ar atsisveikinimus atsakydavo tik galvos linktelėjimu, į pagyrimus – kuklia šypsena, į abejones – pečių truktelėjimu. Tik, galbūt, nedaug kas žinojo jo pilną vardą ir, tuo labiau, pavardę. Visi jį vadino vargo bitele. Ir to užteko, visiems buvo aišku, apie kokį žmogų kalbama.

Niekas nežinojo Benuko gyvenimo istorijos, nei to, kur jis buvo pradingęs iš savo gimtojo kaimo, kol dar gyvi buvo tėvai. Kai jų nebeliko, keistasis jų vienturtis sugrįžo gyventi į tėviškę ir nuo ryto iki vėlumos tvarkė gerokai apleistą tėvų namą. Jis vienas darė ir tuos darbus, kurie atrodė vienam žmogui neįveikiami.

Benukas nevaikščiojo į svečius, nieko ir į savo namus nekvietė. Visas kaimas turėjo apie ką kalbėti tik tada, kai pamatė į Benuko kiemą įsukančią moterį su nedidele mergaite. Tai bent buvo spėliojimo! Viešnia pas vargo bitelę neilgai užsibuvo, o kalbos kaimo moterys turėjo ilgam.

Vargo bitelė mielai visiems talkino: vieniems stogus dengė, kitiems ūkio pastatus perstatė, krosnis mūrijo, sugedusią žemės ūkio techniką taisė ir kt. Tik prie žemės dirbimo net pirštų nekišo. Nei sau jokio žemės plotelio daržovėms nesusiarė, nei kitiems žmonėms sutiko aparti, suakėti, apvagoti. Net žolės aplink sodybą nepjaudavo motyvuodamas tuo, kad jis neturės jos kur dėti, be to – gražu, kai smilgomis dievo karvytės ropinėja, žiogai striksi ar bitelės dobiliukuose dūzgia.

Po keleto metų į Benuko namus vėl ta pati moteris atvažiavo. Tik jau su dviem vaikais: mergaitė buvo į paneles besistiebianti, o berniukas keletu metelių jaunesnis.

Vėl sujudo kaimo moterėlės. Visoms rūpėjo išsiaiškinti šios paslaptingos viešnios giminystės ryšius, bet nė viena nesugalvojo, kaip tą galima būtų padaryti. Drąsesnės bandė patekti į Benuko namus, bet joms nepavyko, mat vargo bitelė beveik visada kažką dirbdavo lauke, todėl, pamatęs link namo durų sukančią viešnią, suskubdavo užstoti kelią, nepaleisdamas rankose turėto įrankio, pasiteiraudavo, kokiu reikalu atėjusi ir kartais nelabai mandagiai paprašydavo netrukdyti.

Toji Benuko viešnia šį kartą kažkodėl užsibuvo, bet niekas nematė jos lauke kažką dirbančios. Nebuvo net lauke padžiautų skalbinių, nei jokių kitokių ženklų, kad name gyvena moteris.

Kažkam pavyko išsiaiškinti, kad abu vaikai mokosi mokykloje-internate, kad į Benuko namus atvažiuoja tik savaitgaliais, bet lauke nelaksto.

Vienas kito kaimo gyventojas, paprašęs Benuką suręsti vištidę, jam pasiūlė pasilikti pavakarieniauti, nes iki namų dar tolimas kelias, o jau esą vėlu. Vakarienės metu ir stipresnio gėrimo butelaitis ant stalo atsirado. Benukas ilgai atsisakinėjo, bet vėliau sutiko išgerti taurelę. Pasirodė, kad sodybos šeimininko (pakankamai šykštaus žmogaus, kurio rankose net menkiausias pinigėlis „žviegė“, nes buvo labai suspaustas) pagrindinis tikslas buvo nugirdyti Benuką ir iš jo išklausti visas rūpimas detales. Pasirodo, kad gėrimas buvo visas išgertas, o pagrindinis tikslas nepasiektas – Benukas, netgi gerokai apgirtęs, į kalbas nesileido.

Prabėgus dar keletui metelių visi pamatė visiškai neįprastą vaizdą: į Benuko namus rinkosi nematyti žmonės. Ne viena moterėlė metė visus tai dienai suplanuotus darbus ir stebėjo sodybą. Visiems buvo įdomu, kas gi čia vyksta.

Keletą valandų buvo tylu, ramu, todėl kai kurios moterys „budėjimą“ nutraukė. Tik pačios kantriausios pasiekė tikslą. Jos sulaukė akimirkos, kai iš namo išėjo pulkelis žmonių, o atvažiavę vyrai išnešė karstą. Visos nustėro – nejaugi mirė Benukas?

Aiškinimasis užtruko keletą dienų. Pasirodė, kad mirė toji pas vargo bitelę gyvenusi moteris. Bet tik tiek. Vis tiek niekam nepavyko sužinoti, kodėl ji čia gyveno, kas jai atsitiko ir t.t.

Jau kitą dieną viskas stojo į ankstesnes vėžes. Benukas ir žiemą, ir vasarą vilkintis, galima sakyti, tais pačiais drabužiais, vėl ėjo pas žmones dirbti prašomus darbus. Jei kas ateidavo padėti, sakykim, pakelti sunkų rąstą, tai jis atsikeldavo ir nueidavo, o kai talkininkas nueidavo, sugrįždavo ir pats vienas susitvarkydavo – rąstas tik jam vienam žinomais metodais atsidurdavo ten, kur ir turėjo būti.

Keistuolis beveik niekada namuose neuždegdavo jokios šviesos, netgi menkiausio žiburėlio. Jo šventės tikrai nesiskirdavo nuo kasdienybės: jokių puošnesnių drabužių, jokių bažnyčių lankymo, jokių balių ar svečiavimosi pas kitus žmones.

Niekas ne tik nematė, bet ir negirdėjo, kad Benukas sirgtų, kad vaistus pirktų ar alkoholinius gėrimus vartotų. Niekas neprisimena matęs ji parduotuvėje, turguje ar kur nors kitur, kur galima šį bei tą nusipirkti. Užtat visi žinojo, jog jis mielai paima moterų siūlomus pieno produktus (sūrius, sviestą, pieną, rūgpienį), pyragą. Jei atsiskaitydami už padarytą darbą kaip priedą jam pasiūlydavo lašinių, uogienių, raugintų agurkų, sako, kad mielai paimdavo.

Peržengęs 70-ojo gimtadienio slenkstį, Benukas jau vis mažiau išeidavo į žmones. Žinodami, kad vargo bitė nepaims nė trupinėlio maisto, jeigu jaus, kad jo neuždirbo, žmonės paprašydavo jį sukalti kokias nors lentynas, laktas vištoms sutūpti, pakeisti sulūžusį kopėčių skersinį, o tada atsiskaitydavo dažniausiai maistu. Visi žinojo, kad jis tik tuo, ką gauna iš žmonių, maitinasi.

Niekas Benuko nelankė, niekas juo nesidomėjo. Užtat kai vieną naktį užgeso jo gyvybė, atsirado visas pulkas giminaičių. Juos domino ne velionis, o jo namas. Todėl į šermenis vilko didžiausias gėlių puokštes, vainikus, stengėsi atrodyti labai nuliūdę, gedintys.

Kaimo žmonės, puikiai žinodami, kad gyvas būdamas Benukas savo rankose nė vieno gėlės žiedo nėra laikęs, kalbėjo, jog pamatęs, kokiais kiekiais gėlių jo karstas apkrautas, antrąkart numirtų...

Po vargo bitės mirties praėjus keletui mėnesių, jo namas sudegė. Kaimynai įsitikinę, jog tai padarė giminaičiai, nesugebėję pasidalinti turto – jei ne man, tai ir ne tau...

Dabar jau pusantrų metelių praėjo po Benuko mirties. Laidotuvių dieną ant jo kapelio sukrautos gėlės, tiksliau – sudžiūvę jų stagarai, iki dabar tebestovi...

Genovaitė ŠNUROVA