Mes turime 370 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1236
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1236
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:67959

Laidoti šventuosius

2020 m. spalio 31 d., šeštadienis, Nr.82 (1997)

Šį rudenį palaidojau savo krikštamotę. Ir tas įvykis vėl grąžino apmąstymus apie amžinąjį gyvenimą, šio laiko ir gyvenimo prasmę. Ribotumą.

Negalėčiau sakyti, kad artimai bendravome su krikštamote. Daugiau taip dalykiškai, buitiškai. Bet dabar po visko imu suprasti, kiek daug tas žmogus, o tiksliau Dievas per ją, davė. Tas davimas yra neapčiuopiamas gyvenimo patyrimas. Ir ne tiek šio gyvenimo, kiek būsimojo. Anapus. Iš ten, iš kur niekas negrįžta.

Laidotuvių dieną šarvojimo salėje buvo prietema, sėdėjo keletas žmonių. Visi šnekučiavosi apie orą, bulves, politiką, katinus ir šunis. Ko gero apie tai, kas jiems atrodė neatsiejama kasdienybės dalis. Juk sunku yra pabūti tyloje. Aplink mus visi tik kalba ir kalba. Televizija, radijas politikai, kunigai, gatve einantys žmonės. Kartais ta kalba tėra tik oro virpinimas. Bet negi tylėsi?! O ką kiti pamanys? Todėl ir nelabai kas klauso. Daug kalbėtojų, bet maža klausytojų.

O šiuo atveju, kaip tik tyla yra tai, kas kalba. Mirtis mus bando prakalbinti. Bet kad išgirstumėme jos kalbą, yra reikalinga tyla. Tyla prašo pagarbos savo tyliems žodžiams. Tyla prašo žodžio. Minties. Tokiu būdu ji mums nori atverti esmę. Ir ne bet ko, o paties gyvenimo. Pasakyti tai, ko neįmanoma nusakyti žodžiais. Čia žodžiai nereikalingi, jie trukdo. Žodžiai - per sunkūs, kad išlaikytų tiesą. Dažnai jie užlūžta nuo tiesos svorio. Nuvargsta ir nepajėgia daugiau jos nešti. Čia ir yra skirtumas. Melas yra lengvas. Jį lengva žodžiui nešti. Užtat aplinkui jo tiek daug.

Mirusioji, ko gero, mielai būtų šnekučiavusi su visais tais žmonėmis apie visus kasdieninius reikalus. Nes ji taip pat tuo gyveno. Gal tik politika nesidomėjo. O bulvės ir oras buvo mėgstamos temos. O šiuo atveju jai kalbėti nereikėjo žodžių.

Pirmoji tiesa, kuri pradeda mums kalbėti tyloje, yra prisiminimai. Tai lyg gyvenimo pirštai, kurie tapo visą to žmogaus paveikslą. Kas buvo? Kas yra? O tik vėliau bandome įskaityti, o kas gi bus? Kaip tai suprasti?

Ilgai žiūrėjau ir negalėjau atsistebėti. Viena vertus tai yra baisu, o tuo pačiu tai yra taip didinga. Mirtis kiekvieno žmogaus yra triumfo diena. Tai toji pagrindinė diena, kada visas tavo gyvenimas yra padedamas ant pjedestalo. Teismui? Ne. Jei tai suvoksi anksčiau, tai bus malonei. Tai yra kaip pasėtas vaisius – užaugo, prinoko ir dabar metas jį nuskinti. Dabar metas juo mėgautis. Turiu omenyje gyvenimą. Ko gero mes dažnai darome klaidą, kad gyvenimu mėgaujamės per anksti. Paprastai jis dar būna žalias, neprinokęs, o ir skonis ne koks. Bet kai gyvenimas prinoksta iki galo, ir turime tiek kantrybės to išlaukti, o tada tai skonis! Rašau tai ir prisimenu šventuosius, kankinius, kurie viską palikę nusekė Jėzų... O, kokie jų vaisiai! Kad net ir iš anapus mus pasiekia jų kvapas. Bet tai tik kvapas. Mums čia tik kvapas. O ten yra vaisius. O ten yra visas skonis.

Turėčiau prisipažinti, kad tai ne pirmos tokios įdomios laidotuvės. Mirusioji buvo labai paprasta kaimo moteris. Jos gyvenimas ir kasdienybė buvo paprasti. Tebuvo baigusi kelias klases. Visada stengėsi prieiti išpažinties, Komunijos, ligonių patepimo. Gal ir tai ne visada sąmoningai. Bet visada ištikimai. Ištikimai Tam, kuris ją pašaukė į šį gyvenimą, o dabar pašaukė grįžti namo. Juk ten jos tėvai, sesuo ir artimieji. Taip pat Tas, kuriam ji buvo ištikima, tiek kiek suprato. Bet visą gyvenimą ir iki galo. Ir tokių žmonių sutikau ne vieną. O ypač kaimuose. Užeini į mažą trobelę, kur visada laukia nuo gyvenimo nuvargę žmonės. Bet visada laukia to paties. Laukia paties Gyvenimo, kurį kunigas atneša šv. Komunijos pavidalu. Tai yra didžiulė galia, kuri perkeičia mūsų gyvenimus. Ir nesvarbu, kad kartais mes būname sunkūs, mūsų charakteriai, mūsų žodžiai, o gal ir darbai visai ne tie. Bet jei žmogus yra atviras Dievui, tai Dievas atviras tam žmogui taip pat. Juk Dievas mumyse gerumo vaisius, jei tik su Juo einame.

Laidojant tokius žmones, visada ateina ta pati mintis. Ji garsiai man rėkia galvoje: „Žmogau, tu juk laidoji šventuosius!“ Taip. Ir kas keisčiausia, kad niekam negali to pasakyti. Negali, nes saisto išpažinties paslaptis. O kita vertus negali, nes žmonės dažnai būna susirūpinę gėlėmis ant kapo, žvakelėmis, raiščiais ir savimi. Todėl niekas to nesupras. Nesupras, kur yra gyvenimo didybė ir jo grožis. Bet kol dar esame šiapus, tai tol dar turime galimybę. Galimybę pasiruošti savo dienai, savo didžiajam ir pačiam svarbiausiam susitikimui.

Deimantas BRAZIULIS

Kunigas

 
Reklaminis skydelis