Mes turime 227 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5354
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31335
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130588
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Vėlinių tradicijos labai senos, tačiau esmę neretai užgožia standartizuoti dalykai

2020 m. spalio 31 d., šeštadienis, Nr.82 (1997)

Pirmą kartą Vėlinės – laisvadienis

Pernai rugpjūčio 20 d. Seimas priėmė Darbo kodekso pataisas, kuriomis nutarta nuo 2020 m. lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, įtraukti į švenčių sąrašą ir ją paskelbti ne darbo diena. To buvo siekiama gana ilgai, rašomos peticijos, spaudžiami parlamentarai. Nors ir dabar šios dienos likimas neaiškus, jau pasigirsta balsų, kad šį laisvadienį reiks atšaukti, mat Lietuvoje ir taip per daug švenčių.

 

Gyvąja tradicija nesirūpinama

Žemdirbių kultūrose vėlių kultas yra žinomas, jis ateina iš labai senų laikų, kai buvo manoma, kad vėlės darbuose bei karo žygiuose padeda gyviesiems. Pagarba mirusiesiems yra išlikusi kiekvienoje tautoje.

Pasak etnologo Liberto Klimkos, Vėlinės Lietuvoje taip pat švenčiamos jau nuo neatmenamų laikų – šią dieną pirmieji Lietuvos istorikai mini jau XV amžiuje. Kadangi lietuviai yra nykstanti tauta, todėl kartais desperatiškai bando išsaugoti tradicijas ir taip išlaikyti savo tautiškumą, o tai – viena priežasčių, kodėl Vėlinės lietuviams tokios svarbios. Neretai noras pagerbti mirusiuosius peržengia sveiko proto ribas, todėl ant kapų atsiranda ištisi darželiai ar granito plokštės. L.Klimką ypač liūdina ir piktina tai, kad nors kryždirbystę ir įrašėme į UNESCO paveldą, bet visai nesirūpiname jos gyvąja tradicija, statome kažkokius šlifuoto granito standartizuotus paminkliukus, klojame granito plokštėmis visą kapą – kas yra visai mums nebūdinga tradicija. Kapinėse masiškai iškertame medžius, o tai labai pažeidžia mūsų pasaulėjautą.

 

Su vėlėmis lietuviai bendrauja ir per Kūčias

Vėlių svarba lietuvių kultūroje matoma ne tik lapkričio 2-ąją. Paprotys bendrauti su vėlėmis pasireiškia ir šventos Kūčių vakarienės metu, kai prie stalo prisimename tuos, kurių tarp mūsų jau nebėra. Pasak L.Klimkos, tai – gana unikalu. Netgi krikščioniškos tautos Kūčių vakarienės tradicijos neturi. Etnologas pažymi, kad tradicijų sureikšminimas – visų mažų tautų rūpestis. Gyvastį išlaikyti ypač siekia tos tautos, kurios yra sukūrusios savo valstybę.

 

Katalikiška tradicija – bendra malda

Lapkričio 2-oji – Vėlinės arba Ilgės katalikiškoje liturgijoje – Visų mirusiųjų paminėjimas. Tradiciškai lankomi mirusiųjų kapai, uždegama žvakių. Neretai ši diena natūraliai susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena. Paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos. Vėlinių dieną (lapkričio 2 d.) bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos. Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV a., o po Pietų ir Vakarų Europą ėmė plisti IX a. Šventės diena pradžioje nebuvo pastovi, tradicija iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius įvesta 998 m. O XIII a. ji išplito visoje katalikų bažnyčioje.

 

Susipynė pagoniškieji ir krikščioniškieji papročiai

Lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui susipynus su senąja lietuvių švente Ilgėmis. Tai senoviškas Vėlinių pavadinimas, kuriame telpa ilgesys ir mirties nuojauta. Vėlių dievu laikomas Žemininkas – požemio ir mirusiųjų dvasia.

Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalindavo vargstantiems tik per Vėlines. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje paprotys dėti maistą ant kapų vietomis išliko iki XX a. pr. Nuo XIX a. vidurio šventė pritraukta prie bažnytinės liturgijos – kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapus.

Nuo senų senovės vėlėms būdavo keliamos puotos. Prie Vėlinių švenčių stalo reikia sėsti švariems, tarsi atsinaujinusiems. Kai nusiprausdavo patys, pirtyje palikdavo rankšluosčių, drabužių ir vaišių vėlėms.

Ant Vėlinių stalo būdavo patiekiama duonos, juka, kraujiniai vėdarai ir kiti tamsaus atspalvio patiekalai. Šiek tiek maisto prieš valgant būtina paaukoti vėlėms. Po Vėlinių likusį maistą žmonės išdalindavo elgetoms.

 

Šiurpios istorijos

Senovėje per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus prie stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų kartais išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Panašiai kaip ir per Kūčias per Vėlines užklydęs į namus nepažįstamas žmogus, būdavo kviečiamas prie stalo, priimamas nakvoti, nes tikėta, kad jis vėlių pasiuntinys. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.

 

Ugniai – ypatinga reikšmė

Ugniai per Vėlines būdavo skiriamas ypatingas dėmesys. Anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Šis paprotys įsigalėjo nuo XX a. pradžios. Iki tol kapinėse būdavo sukuriamas didelis laužas, kuriame deginami seni, nuvirtę kryžiai. Ši Vėlinių tradicija ryškiausiai išliko Dzūkijoje, – ten iš senų kryžių sukuriamas laužas, prie kurio susirenka visas kaimas, ten visi šnekučiuojasi, prisimena išėjusiuosius, jų darbus, nutikimus. O čia pat vaikai ir anūkai klausosi pasakojimų, perima istorinę atmintį apie savo kaimą bei istoriją.

 

Helovino ištakos

Panašią, tik šiurpesnę šventę dvasioms pagerbti, minėjo ir keltų gentys. Keltai – tai pagonys, gyvenę dabartinėje Anglijos, Škotijos, Airijos ir šiaurės Prancūzijos dalyse. Jie degindavo laužą, atlikdavo įvairias apeigas, melsdavosi, kad ateinantys metai atneštų laimės. Mat keltiškieji naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedėjimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare žmonės užgesindavo savo namų židinius. Iš švento medžio ąžuolo šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą. Jame degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais vilkėdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Manoma, kad iš šių apeigų yra kilusi dabartinė plačiai pasaulyje įsigalėjusi Helovino šventė, minima spalio 31 d.

 

Dera su gamta

Nors senovėje lietuviai vėlėms pagerbti ir užganėdinti šventes rengdavo keturis kartus per metus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą, tačiau ilgainiui nusistovėjo lapkričio pradžia. Net ir pats mėnuo būdavo vadinamas Vėliumi, o mirusiems pagerbti skiriamos net kelios savaitės. Vėlinių metas dera ir su gamta. Gamtoje viskas eina myriop.: tamsu, niūru, švilpauja vėjas, tarsi kažkas nematomas braižosi aplink langus – tarsi būtų protėvių vėlės sugrįžusios iš anapusybės pasižiūrėti, kaip sekasi gyviesiems...