Mes turime 220 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5499
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31480
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130733
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Didžiausias Anios Semeniuk turtas – vaikai

2020 m. spalio 31 d., šeštadienis, Nr.82 (1997)

Prieš keletą metų viename eilėraštyje rašiau: „Gimdami mes atsinešam savąją lemtį“. Galbūt toje mintyje ir yra tiesos, nes kartais stebiesi, kaip žmogui pavyksta atlaikyti gyvenimo kelyje sutiktus išbandymus. Būna, kad kartais žmonės palūžta, neišlaikę gyvenimo išbandymų, bet didžioji dalis net ir sunkiausių išbandymų metu išlieka stiprūs ir įveikę tuos sunkumus gyvena toliau. Prie tokių priskirčiau ir švenčioniškę Aną Semeniuk, kuriai likimas tikrai nepagailėjo išbandymų, bet nepagailėjo ir stiprybės.

Gerb. Ana jau įžengė į dešimtą gyvenimo dešimtmetį. Jos kartai teko labai sunkūs išbandymai, tai ir vargingas prieškaris, karo baisumai, o ir pokaris buvo pilnas nežinios. Visais laikais vargingiau gyvenančių žmonių gyvenimas nebuvo lengvas, o kai gausi šeima anksti lieka be mamos, tas gyvenimas dar pasunkėja. Taip kažkada nutiko mano mamai, taip nutiko ir gerb. Anai Semeniuk, bet apie viską iš pradžių, juolab, pati mano pašnekovė puikiausiai viską prisimena ir pasakoja vieną epizodą po kito. Tiesa, kalbamės rusų kalba, nes gerb. Anai sunkoka kalbėti lietuviškai, o aš ne ką suprantu lenkiškai...

Prasidėjo mūsų pokalbis nuo paprasto tradicinio klausimo, ar greitai prabėgo tie 94 metai. Į jį gerb. Ana Semeniuk atsakė nė nepagalvojusi:

- Greitai, labai greitai tie metai prabėgo... Bet buvo ir tokių metų, kurie slinko lėtai, tai karo metai. Mano tėvas dviejuose karuose kariavo, buvo nelaisvėje. Prisimenu, kaip jis pasakojo, kad žmonės lyg musės krisdavo. Tėvas ir kontūzytas buvo, sprogus bombai jį žemėmis apipylė. Kažkaip išsikapstė, tiksliau vieną ranką iškišo. Priėjęs vokiečių kareivis jį ir ištraukė, o po to – treji metai nelaisvės. Gyvas liko, bet sveikatos neturėjo. Aš gimiau, galima sakyti, Švenčionyse – Subatiškės viensėdyje. Tėvas buvo ūkiškas žmogus, ūkį laikė, tad darbo užteko...

- Gerb. Ana, jūsų kartai teko sunkus gyvenimas.

- Labai sunkus, o kai anksti lieki be mamos, tas gyvenimas dar pasunkėja keleriopai. Mano mama mirė 1933 metais, kai man buvo vos 7 metai, o mūsų šeima buvo didelė – augome penkiese. Vyriausią brolį Juzefą siuvėju išmokė, o man, kai mama mirė, visi mokslai baigėsi, nors mokytis norėjau, - liūdnai sako mano pašnekovė.

Nors ir sunkų, bet taikos meto gyvenimą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

- Neturėjau nei vaikystės, nei jaunystės. Vos sulaukusią 16 metų mane ištekino. Įsivaizduokit, kokius išgyvenimus teko man patirti. Šeimoje po mamos mirties viską tvarkė vyriausio brolio žmona, ir vos pasitaikė padorus žmogus, tuoj buvau išstumta iš namų. Vis viena burna gausioje šeimoje mažiau. Įsivaizduokit, ką turėjau išgyventi, patirti ištekinta. Per šokius nuo vaikinų bėgiojome, o čia - še tau, į žmonas tave atiduoda... Beje, mano brolis buvo vedęs mano vyro seserį, tai ir mane už gerai pažįstamo žmogaus ištekimo, - sako mano pašnekovė Ana Semeniuk, o kai jos paklausiau, kaip gi sekėsi šeimyninį gyvenimą pradėti, išgirdau atsakymą: - Kadangi augau be mamos, tai visus darbus mokėjau. Beje, vos į Vokietiją priverstinių darbų manęs neišvežė, vokiečių karininkas net nepatikėjo, kai pasakiau, jog esu ištekėjusi ir laukiuosi. Gydytoją kvietė. Sako, kaip čia gali būti, pati dar vaikas, o jau laukiasi. Tiesa, kai buvo mūsų vestuvės, vienas vokietis net alaus bačkutę padovanojo. Ir ten visokių žmonių buvo. Juk didžioji dauguma ne savo noru kariavo. Gyvenimas karo metu buvo sunkus. Badavom, o vieną kartą tik per stebuklą likom gyvi. Buvom visi išėję pas pažįstamus pavalgyti, o tuo metu į namą, kuriame gyvenome, bomba pataikė. Atėję tik rūkstančią duobę radom. Baisu ir sunku buvo. Nėra ką čia ir kalbėti, žodžių neužteks papasakoti, ką ir kaip išgyvenom. Po karo, kai leido važiuot į Lenkiją, visa mano šeima išvažiavo, o aš likau, vyras nenorėjo važiuoti, mamos nenorėjo vienos palikti. Taip ir likau gyventi Švenčionyse, ir iki šiol čia gyvenu. Dabar kitoks gyvenimas, ir gyventi galima, tik to gyvenimo jau ne kas ir lieka.

- Gerb. Ana, o vyras ar geras buvo?

- Neblogas buvo. Mėgo dainuoti, gitara grodavo. Pirmas jis ir bažnyčios chore pradėjo giedoti. Nors lietuviškai nelabai kalbėjo, bet nuėjo į lietuvišką chorą giedoti, o po to ir aš tik lenkiškame pradėjau giedoti. Ne vieną dešimtmetį taip ir giedojome – jis lietuviškame, aš lenkiškame, kartais susitikdavome bendrose šventėse. Vyras Viktoras mirė 2002 metais.

- O kuo jūs pati dirbote?

- Kadangi mokslų nebuvau baigusi, tai iš pradžių vaikų darželyje dirbau aukle, o po to visą gyvenimą virėja vaikų darželyje. Smagu buvo su vaikais dirbti. Palikau pamėgtą darbą 1991 metais, kai galutinai užvėriau „Liepaitės“ darželio duris.

- Darbas darbu, o ar laisvo laiko buvo?

- Kur ten to laiko laisvo bus, kai šeimoje auga 6 vaikai. Nors buvo ir nelengva, bet nieko, išgyvenome, ir, žinote, didžiausias mano turtas – geri vaikai. Jau ir anūkų ir proanūkių visas būrys, net proproanūkių yra. Turtas didelis, kai visi susirenka, gražus būrys. Beje, Švenčionių bažnyčios chore ne tik vyras, aš, bet ir dukra Janina bei sūnūs Zbišekas ir Viktoras gieda. Dabar šaunią vadovę Jolitą choras turi. Tai žmogus, kuris prisimena visų savo choristų gimimo dienas, o ir nelaimėje nepamišta, - sako mano pašnekovė Ana Semeniuk, o mūsų pokalbis vėl į karo metus nukrypsta. Kalbamės apie čia gyvenusių žydų tragediją. Gerb. Ana prisimena, kaip tie žmonės buvo žeminami, kaip tėvas pasakojo apie žiaurumus, kuriuos matė, kai vežė žydus į Švenčionėlius, ir kaip su tais vargšais beginkliais žmonėmis buvo žiauriai elgiamasi.

- Baisūs buvo laikai, bet kažkaip išgyvenome. Kai sunkiau gyvenome, gal todėl ir žmonių santykiai buvo kitokie, ir šeimoje vienas kitą labiau mylėjome ir saugojome. Gal todėl ir aš dabar galiu savo vaikais džiaugtis. Kai auginau, nė karto diržo neėmiau... Gaila, bet du sūnūs jau mirę, dabar galiu džiaugtis dviejų sūnų ir dviejų dukrų dėmesiu.

- Gerb. Ana, o ką dažniausia prisimenate iš praeities?

- Žinote, dažniausia prisimenu mokyklą. Labai norėjau mokytis, o man neleido. Verkiau, labai verkiau. Mokiausi gerai, atėję mokytojai prašė, kad leistų mane į mokyklą. Kaip jau sakiau, viską tvarkė brolio žmona, tėvas žodžio neturėjo. Labai labai skaudu buvo. Juk šeimoje viena mergaitė augau. Galėjo bent kiek leisti pasimokyti. Bet ne tik mokytis neleido, o ir vos 16 sulaukusią ištekino... Išprotėt galima nuo tokių sprendimų. Tai, va, mokyklą dažniausia ir prisimenu, matyt, labai labai įskaudinta buvau. Jei mama būtų buvusi gyva, ko gero, kitaip mano gyvenimas būtų susiklostęs. Bet Dievas davė ilgą gyvenimą man nugyventi ir didžiausią turtą – gerus vaikus turiu, o tėvams tai didžiausia laimė ir turtas. Dabar su manimi sūnus Viktoras gyvena, - sako mano pašnekovė Ana Semeniuk, o aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti jos pasakytais žodžiais:

- Gyvenime visko būna, bet liūdniausia, kai serga vaikai, kai laidoji suaugusius vaikus, kai pati sergi, ir jei būtų galimybė pradėti viską iš pradžių, nenorėčiau išgyventi to, ką teko patirti.

Algis JAKŠTAS