Neseniai kalbėjausi su žurnalistu, gamtos fotografu, patyrusiu grybautoju Romu Sadausku-Kvietkevičiumi. Tikrinis dzūkas tarp kitko sakė, kad į mišką eina ištisus metus ir be grybų negrįžta. Sakė mėgstantis su žmona ką nors pikantiško iš grybų pasigaminti.

Aš grybauju trumpiau. Nuo gegužės iki lapkričio. Ir tokių egzotiškų grybų kaip geltonpintė nevalgau, nors ir pažįstu. Šį pavasarį gražių geltonpinčių mačiau keliaudamas Šavašos pažintiniu taku. Daug kas šį grybą, augantį ne tik miške, bet ir parke, yra matę: ne vien dėl jo ryškios geltonos, oranžinės spalvos, – pastebimas ir dėl dydžio, tiksliau, tikros vaisiakūnių kupetos. Teko šį grybą matyti ant medžių ir Krašuonos parke Utenoje. Vaisiakūniai tarsi čerpės glaudžiai prilipę vienas prie kito, ir ši kupeta neretai „kopia“ medžio kamienu aukštyn. Bet labai mažai kas težino, kad šis įspūdingas grybas yra valgomas.

Pradeda augti jau pavasarį, dažnesnis vasarą, kartais galima rasti ir rudenį. Mėgsta šiltus drėgnus orus, ypač, jei jie nusistovi ilgėliau. Šis kempininis, bet minkštas ir sultingas grybas auga dažniau ant ąžuolų, gluosnių, retesnis ant kitų medžių. Medis turi būti nebejaunas ir pakankamai storas, tada vaisiakūniai įsitaiso pažeistose kamieno vietose. Sankaupos ilgis gali būti net apie 1 m. Iš vienos kupetos galima pripjauti net iki 40 kilogramų. Trama geltona, malonaus kvapo ir rūgštoko skonio. Renkami tik jauni vaisiakūniai, nes seni būna jau pablyškę, balsvi, praradę sultingumą. Gurmanai sako, kad šis grybas skaniausias, kai yra paruoštas kaip kepta višta, troškintas su sviestu, grietine, prieš tai išvirus arba ne. Yra manoma, kad skonis priklauso nuo to, ant kokio medžio augo. Skaniausi augę ant liepos, gal kiek kartoki augę ant ąžuolo, beržo, gluosnio. Kempininiai grybai paprastai valgomi tik kol dar yra jauni ir nesumedėję. Ant ąžuolų augančios žvynuotosios skylėtbudės ir valgomosios geltonpintės paskui tampa ir neskanios, ir nemaistingos.

Kad grybai augtų, reikia atitinkamos drėgmės ir vietos. Prisimenu, beveik prieš dešimt metų viduryje vasaros išvažiavau po mišką pasižvalgyti. Buvo labai sausa vasara – miške žemė kaip akmuo. Įeinu į mišką vienoje vietoje – tuščia, įeinu kitoje – visiškai nieko. Važiuoju link upelio pro tik ką pušaitėmis apsodintą miško aikštelę. Prie upelio irgi nieko nerandu. Apsisukęs grįžtu pro tą patį pušynėlį, pušelės šiek tiek aukštesnės nei per sprindį. Važiuoju lėtai, nes ant keliuko iškilę medžių šaknys ir, kaip visada atsidaręs langą, žiūriu – kažkas vagose pūpso. Sustoju , išlipu iš mašinos, vagose – baravykai smėliu aplipusiomis galvomis. Vieni didesni, kiti mažesni. Didžiausias, prisimenu, svėrė pusantro kilogramo, bet baltas kaip sūris, be mažiausio kirmėliuko. Ir kiti visi sveiki. Priroviau pusantros pintinės. Paskui šeimynykščiai ilgai juokėsi – išleisk jį grybauti, tai jis ir ant asfalto grybų pririnks.

Kitas atvejis ne toks sėkmingas. Čia jau kitą vasarą. Atvažiuoju į mišką šalia žvyro karjero. Ant jo krašto išsirikiavę baravykai. Paskui suskaičiavau: 68! Deja, tik 4 sveiki.

Tiesą pasakius, nemėgstu masinio grybų dygimo, kai iš miško grįžtama pilnomis bagažinėmis, o miške žmonių kaip per demonstraciją. Tai ne grybavimas, tai masinė grybininkystė. Didžiausią malonumą jaučiu vėlyvą rudenį, kai miške nebesigirdi grybautojų šūkavimo. Eini, klausaisi kaip miškas ošia, vienas kitas paukštis praskrisdamas sušunka.

Geri šie metai buvo. Baravykų nors vežimu vežk. Pradžioje visi sveiki. Jokių rimtesnių šalnų visą spalio mėnesį. Va, ir dabar, visiškoje spalio pabaigoje, susiruošiu visai dienai į mišką. Su fotoaparatu ir kibiru. Žmonių miške nėra. O ir miškas gražus – pušys, beržai, žalios ir pilkos samanos. Pirmiausiai noriu pasivaikščioti ant nemažo kalno augančiame miške. Ir neapsirinku. Jau važiuodamas miško keliuku pro atvertą langą pamatau pirmuosius šilbaravykius. Jauni, sveiki gražūs. Paskui – ilgokas tuščias pasivaikščiojimas. Buvau nusprendęs neimti ūmėdžių, gruzdų ir pūkuočių. Nors būtent šie grybai labiausiai tinka rauginimui. Rauginti galima visų rūšių grybus, bet tik jaunus ir be kotų. Tai pats seniausias grybų atsargų ruošimo būdas. Nors šiuolaikinės šeimininkės šio būdo paslapčių nelabai ir žino. Dabar populiariausi grybų džiovinimo ir šaldymo būdai. Tačiau šis grybų konservavimo būdas labai tinkamas virškinimui, todėl trumpai papasakosiu, kaip tai daroma.

Grybus galima rauginti nevirtus ir apvirtus. Iš pradžių kepurėlės nuvalomos, nuplaunamos. Karčius grybus būtina prieš rauginimą išmirkyti. Mirkymo trukmė priklauso nuo to, kiek grybuose yra kartumo. Gruzdai paprastai mirkomi 3–5 dienas, ūmėdės garduolės – 2–3 dienas. Išmirkyti ar nuplauti grybai sudedami į emaliuotą puodą ar kibirą arba molinį indą kepurėlėmis į viršų, sluoksniuojant eilėmis, tarp kurių pridedama juodųjų serbentų lapų, krapų, česnako, petražolės, pipirų, lauro lapelių ir pabarstoma druskos. (~30 gr. druskos 1 kg. šviežių grybų.) Pirmas ir paskutinis sluoksniai – prieskonių. Taip sudėti grybai pridengiami iš viršaus marle, uždedamas medinis dangtelis, kuris paslegiamas akmeniu ir 2–3 dienas palaikomas kambario temperatūroje. Per tas dienas dangtelį apsemia išsisunkęs skystis. Kai skystis nugaruoja arba jo per mažai – neapsemia – reikia užpilti sūdytu virintu vandeniu, kad virš dangtelio visą laiką būtų skysčio, kitaip grybų paviršiuje vystysis pelėsiai, ir jie pradės gesti. Įrūgę grybai laikomi vėsioje patalpoje. Po mėnesio, o geriausia po dviejų, galima valgyti.

Spalio pabaiga, o miške gera ir šilta. Prasirengiu – vaikščioti galima tik su marškiniais. Vaikštau neskubėdamas, nes šio grybavimo tikslas ne prisirinkti kuo daugiau grybų, o pabūti miške ir pailsėti. Vienoje vietoje randu septynis šilbaravykius, vėliau du baravykus ir vieną raudonviršį. Nusileidžiu į žemumą. Grybų yra, bet jie netinkami maistui. Tie, kurių kepurėlės liečiasi su samanomis, išmirkę, pritraukę drėgmės, kai kurių apačios supelijusios. Pagaliau randu kelis pulkelius voveraičių. Gal ne pulkelius, o gūžtas. Tik žaliuokių beveik nėra. Per visą dieną randu tik kelias. Nieko keisto, nes žaliuokė vėlyvasis grybas. Visada rinkti žaliuokių važiuodavau spalio viduryje po pirmųjų šalnų. Ir visada rasdavau dar ir voveraičių, vieną kitą raudonviršį ar lepšę. O šiemet toks šiltas ruduo. Nors žmonės be reikalo sako, kad seniau tokio rudens nebūdavo. Prisimenu, gal jau prieš trisdešimt penkerius metus visą spalio mėnesį grybavau. Ir ne šiaip grybavau, o po porą krepšių baravykų, raudonikių ir kitų gerų grybų pririnkdavau. Buvome anuomet sutarę su draugu važiuoti į miškus ir lapkričio septintą, bet atsikėlęs ryte pamačiau, kad žemę nubalino gruodas...

Žvilgtelėjau į prognozes, ir, jei sinoptikai neapgauna, Dievulis šiemet grybavimo sezoną bus pratęsęs net iki lapkričio vidurio... Ir dar vienas pastebėjimas – miškas tai ne miestas, ir koronavirusas pasislėpęs už medžio netyko.

Vytautas KAZIELA