Pokaris. Mūsų krašte ką tik pradėta kurti kolūkius. Atvažiuoja į tokį kolūkį koks agitatorius „iš rajono“ ir sukvietęs aplinkinius žmones „varo propagandą“, kad ir tie likusieji stotų. Esą bus gyvenimas daug geresnis, nereikės vargti taip, kaip vargo jų tėvai ir t.t. Po tokios mokslinės „paskaitos“ pasiūlo užduoti klausimų, išaiškins visus neaiškumus. Žmonės taipogi „nepėsti“, turi pasiruošę klausimų. Tai vienas toks ūkininkėlis Jurgis, labai atsargiai vertinantis kolektyvinio ūkio privalumus, klausia: 

- Pasakykit, tamista, ar adata yra darbo įrankis? 

- Taip, neabejotinai. Juk su jos pagalba gali būti sukuriama pridėtinė vertė. Apie tai rašė dar Karlas Marksas. 

Besiklausantys palinkčioja galvomis, lyg būtų skaitę „Das Kapital“, o Jugis taria:   

- Moteriškės, ruoškitės atiduoti adatas! - ir pamoja ranka moteriškių pusėn. 

Salėje aidi galingas vyrų juokas. Nelieka nuošaly ir moteriškės. Oponuoja vyrams: 

- Mes adatas tai galim atiduoti, tik pažiūrėsim, kuo jūs guzikus įsisiųsite į savo kelnes! 

Dabar jau garsiai juokiasi moterys ir prideda, rodydamos pirštu į agitatorių: 

- Va jam miesto artelėj siuvėjos guzikus insius, o jūs turėsit braukt in Švenčionis ir laukt savo eilės! 

Dabar jau juokiasi visi, tik agitatorius atsargiai pasitikrina, gal jau jo kelnėse trūksta guziko. Žmonės juokiasi, net ašaros trykšta. Pagaliau nurimo. Kitą klausimą, nedrąsiai užduoda Julytė, paukštidės vedėja: 

- O sakykit, ponas... draugas... jaudinuosi... tamsta, kas pirma atsirado: višta ar kiaušinis?  

- Suprantat, drauge Julyte, višta atsirado su kaušiniu. Mokslas jau tai įrodė! 

Ir čia savo trigrašį įkiša snarglėtas Julytės vaikėzas, nuolatos bindzinėjantis aplink paukštidę, visų Juziuku vadinamas: 

- Tai kaip gi čia, be gaidžio...  

Moterys spiegia, vyrai trypia batais, kelia ant rankų Juziuką, o agitatorius spėriai neria pro duris. Visiškas fiasko. Į „kolchozą“  nestos daugiau nieks, nes vaikiškas protas sutriuškino agitacijos autoritetą. 

Ne visada taip linksma būdavo. Štai po metų ar dviejų grįžta iš Švenčionių sumokėjęs mokesčius čia jau minėtas Jurgis, lėtai atsisėda ant zoslano. Tyliai prieina jo žmona Morta, irgi atsisėda, tik priešais. Mato, kad vyrui sunku. O Jurgis prataria: 

- Galas, bobul`. Nalogus vėl padidino. Sumokėjau ir nieko neliko. Teks stoc kolchozan. 

Apsikabino abudu, paverkė, paverkė, o rytojaus dieną Jurgis pasikinkė į ratus arklį, sukrovė visą žemės ūkio „techniką“, pasisodino šalia savo Mortą su dviem mažais vaikais ir nuvažiavo prie kolūkio kontoros. Tąkart ne vienas jis toks buvo. Susirinko visi „jedinoličnykai“, t.y. dar tebeturėję šeimos ūkius, nes ir jie pateko į tą pačią bėdą. 

P.S. Įvykiai tikri. Žmonių vardai pakeisti. Jei kam nors vardas tiko, tai tik atsitiktinis sutapimas. 

Zidorius KIMSĖNAS