Mes turime 400 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5167
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21368
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97398
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ar galima tapyti sapnus?

2020 m. lapkričio 14 d., šeštadienis, Nr.85(2000)

Pasakojimas apie dailininką Gintarą Gesevičių

Apie dailininką Gintarą Gesevičių išgirdau iš bičiulio Arnoldo Kairio, pas kurį vėliau ir su pačiu Gintaru susitikau. Šį susitikimą paskatino Nalšios muziejuje parodoje „Evoliucija“ pamatyti dailininko Gintaro Gesevičiaus paveikslai. Jau rašiau, kad bendra Gintaro Gesevičiaus ir Arnoldo Kairio paroda „Evoliucija“ yra iš tų retų atvejų, kai parodą norisi žiūrėti dar ir dar kartą. Kadangi apie vieną parodos autorių – Arnoldą Kairį – jau ne kartą rašiau, tai šį kartą pasakojimas apie Gintarą Gesevičių.

Prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo-prašymo – prisistatyti, į kurį Gintaras Gesevičius kažkiek pajuokaudamas atsakė:

- Šito manęs dažnai klausia, kaip aš atsidūriau šitame krašte. Gimiau ir augau Kaune, išvažiavęs į mokslus Vilniuje, ten ir likau gyventi. Dažnai prisistatau esantis vilnietis iš Kauno, gyvenantis Kirdeikiuose. Kauniečiams toks pasakymas labai patinka. Kaip aš atsidūriau Kirdeikiuose? Gyvenime būna keistų stebuklų, sutapimų. Besimokant 8-oje klasėje dailės mokykloje Kaune, atvažiavome į praktiką piešti į Tauragnus. Tada mus dar nuvežė į Ignaliną, pasižiūrėti tramplyno, beje, dabar jaunesni net nežino, kad ten buvo tramplynas, kuris man tada jokio įspūdžio nepadarė, o štai Kirdeikiai įspūdį paliko. Užsukom ir prie bažnyčios, sėdėjom pievutėje ir jei kas man tada būtų pasakęs, kad tu čia, Kirdeikiuose, po daugelio metų gyvensi, nieku gyvu nebūčiau patikėjęs. Daug kur po to teko būti, bet Kirdeikiuose vis tekdavo lankytis. Čia važinėjom į praktikas, nes tapytojas Algirdas Petrulis įsigijo Kirdeikiuose namą ir čionai važinėjome mes, grafikai. Laisvalaikiu ir šokiuose kultūros namuose Kirdeikiuose pagrodavau. Beje, ten ir paną vilnietę sutikau, su kuria po keleto metų susituokėm. Galų gale ir sodybą Kirdeikiuose įsigijau. Išeina, kad Kirdeikiai yra mano lemties ženklas... – sako mano pašnekovas, kuris po kurio laiko tęsia pradėtą pasakojimą. – Būti vien tam, kad būtum, man nėra įdomu. Dažnai prisimenu vieną sentenciją iš M.K.Čiurlionio laiškų Sofijai: „Privalau surasti savyje šviesos, kad tą išvydę kiti, stovintys tamsoje, surastų ją savyje ir eitų Dievo nurodytu keliu.“ Iš tikrųjų šitie Čiurlionio žodžiai turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenimo kredo – surasti savyje šviesos. Tam, kad surasčiau savyje šviesos, aš turiu pajausti tamsą. Jei aš būsiu visą laiką dvasinėje šviesoje, kažin kokios šviesos aš ten dar ieškosiu. Žmonijoje daug kančios, o laimė – tai gana trapi sąvoka. Mes ir su Arnoldu daug kartų esame kalbėję, nes mes irgi buvome tamsoje ir ieškojome kelio į šviesą. Visas didžiausias mano gyvenimo turtas – patirtis, ir žinau, kad iš visų negandų reikia ieškoti šviesos. Ir mano kūryboje yra daug šviesos.

- Gintarai, gal grįžkime truputėlį į pradžią. Kaip tavo gyvenime atsirado tapyba, dailė?

- Labai gerai paklausei. Mano mama buvo baigusi tą pačią Kauno dailės mokyklą, kurią baigiau ir aš. Mama netapo profesionalia dailininke, bet savo malonumui tapydavo, rašė eilėraščius. Jei tau duota, tas talentas išlįs į paviršių anksčiau ar vėliau. Aš piešti pradėjau vaikystėje, o nuo 5 klasės mokiausi Naujalio dailės mokykloje, po to įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Baigiau grafiką, dirbau plakato srityje. Žinoma, buvo ir parodų, tiek autorinių, tiek bendrų. Plakatai plakatais, bet atėjo toks momentas, kai man pritrūko spalvos, ir aš maždaug 1990-1991 metais pradėjau tapyti. Tai buvo pusiau iliustracija, pusiau grafika. Tapytojai nelabai norėjo pripažinti. Kadangi oficialiai nebuvau kokios nors žinomo dailininko mokyklos atstovas, tai mano tapyba rutuliojosi savaime. Akademikas Algirdas Gaižutis mano tapyboje įžvelgė siurrealizmą. Kažkas mano paveiksluose net Čiurlionio įtaką įžvelgė. Negi aš Čiurlionį kopijuoju? – kirbėjo mintis. Peržiūrėjau Čiurlionio albumus. Na, ne, nekopijuoju. Nuvažiavęs į Kauną dar kartą peržiūrėjau galerijoje originalus, ir tik tada nusiraminau supratęs, kad einu savo keliu. Beje, 1980 metais aš jau įstojau į Dailininkų sąjungą, t. y. praėjus vos ketveriems metams po Dailės instituto baigimo. Parodos iš Vilniaus pradėjo keliauti po Lietuvą, ir dažniausia visada kildavo klausimas, ar man neturi įtakos Čiurlionis. Kartais atsakydavau, kad geriau Čiurlionis nei Šagalas. Dalyvaudavau ir tarptautinėse parodose, bienalėse. Galų gale aš priėjau prie išvados, kad mano ir M.K.Čiurlionio požiūris į aplinką, į visatą sutampa. Čiurlionis buvo romantikas, ir aš esu romantikas. Mano paveiksluose nėra žmonių. Kartais pagalvoju, kad jei su Čiurlioniu būtume gyvenę tuo pačiu laiku, galėjome būti draugais. Būna žmonių, kurių astrologiniai laukai sutampa. Tokius sutapimus aš jaučiu ir su Arnoldu, o ir su jumis bendraujame neseniai, bet jaučiamas tam tikras ryšys. Aš tai pavadinčiau širdžių kalba. Tai būna tuo atveju, kai bendravimas yra atviras, be jokių išsidirbinėjimų, noro pasirodyti. Grįžtant prie mano paveikslų, kartais girdėdavau sakant: Jūs ką, susapnavote tokias situacijas? Aš sakau: Ne. Įsivaizduokit, aš kuriu sapnus... Apskritai kūrybą galima palyginti su sapnų kūryba. Kai man sako: Gintarai, ar gali padaryt kaip tada, aš atsakau: Ne, negaliu. Galiu padaryti geriau ar blogiau. Menininkai  visada išgyvena skirtingus kūrybos etapus.

- Gintarai, ar gyvenime daug parodų surengei ir dalyvavai jose?

- Kadangi parodose, kaip jau minėjau, nuo 1976 metų, tai tiek personalinių parodų surengta nemažai, tiek bendrose dalyvauta daug kartų. Žinai, aš visų ir neskaičiuoju. Nors parodas skirstyti į svarbias ir nesvarbias gal ir nelogiška. Na, tarkim, buvo trys parodos Vilniaus rotušėje, viena iš jų buvo per du aukštus... Bet juk ir kitur tos parodos svarbios. Dailininkui paroda reikalinga taip pat, kaip muzikantui – plokštelė, poetui – knygelė. Tai yra savęs parodymas visuomenei. Jei aš rašysiu puikius eilėraščius ir dėsiu į stalčių, ar tapysiu paveikslus ir dėsiu po lova, kas iš to? Taip, aš pirmiausia tapau sau, bet turiu rodyti ir kitiems. Dailėje kaip ir kiekviename mene svarbus rodymasis. Tu turi būti, dalyvauti. Kūrybiniame mano kelyje buvo pora kartų, kai metus ar dvejus nebuvo parodų. Iš viso personalinių parodų gal iki šimto priskaičiuočiau. Rengiau parodas visose pagrindinėse Lietuvos galerijose. Dalyvavau parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žodžiu, dirbu intensyviai, ir į šio krašto kultūrinį judėjimą stengiuosi įsijungti. Po Labanoro bažnyčios gaisro surengiau labdaringą akciją. Su kunigu Jurgiu Kazlausku ir daugiau įdomių dalykų sukuriam. Beje, parodą, surengtą Švenčionyse Nalšios muziejuje būtinai priskirsiu prie svarbių. Ar netrukdo skulptūra dailei? Mažoji kamerinė skulptūra niekada netrukdo tapybai, be to, užpildo erdvę. O kad ten kabo sodai – dar gražiau. Mes su Arnoldu papildom vienas kitą.

- O kaip jūs susipažinot? Kaip kilo mintis surengti bendrą parodą?

- Mes su Arnoldu pažįstami labai seniai. Kai mes susipažinom, Arnoldas savo skulptūrų iš viso dar nedarė, o kai jis parodė savo pirmus darbus, apsidžiaugiau. Beje, tiek Arnoldas, tiek aš kai kada savo kūryba pratęsiame daiktų gyvenimą, panaudodami juos. Taip aš sukūriau ciklą su langais. Keli darbai iš to ciklo yra ir parodoje Švenčionyse. Beje, aš padariau paveikslų su langais parodą ir išleidau katalogą, tuo pačiu ir autorines teises užfiksavau. Aš jau kelinti metai gyvenimą matuoju dienomis. Diena man kaip metai. Rytas – gimstu, diena – gyvenu, vakaras – mirštu... Dažnai apie gyvenimą ir tikėjimą diskutuojame su kunigu Jurgiu Kazlausku. O grįžtant prie mūsų parodos Švenčionyse. Aš jau galvojau šitam Rytų Aukštaitijos krašte skleisti žinią – rengti parodas. Aš esu profesionalas, ir man viena ar kita paroda ne tiek ir svarbu, o štai Arnoldui yra svarbu, taip gimė mintis surengti šią parodą. Manau, kad mūsų pirmas blynas neprisvilo, gaila, kad dėl „koronos“ negalėjome parodos atidarymo padaryti... – sako mano pašnekovas dailininkas Gintaras Gesevičius. Paskui dar ilgokai kalbame apie kūrybinį procesą, sužinau, kad Gintaras niekados netapo būdamas blogos nuotaikos, nes jo darbuose daug šviesos.

Užbaigti šį pasakojimą norėčiau Gintaro pasakytais žodžiais: „Dailė – žmogiškoji klaida, nes tik Dievas viską daro tobulai...“

Algis JAKŠTAS

 

 

Dailininkas Gintaras Gesevičius save vadina vilniečiu iš Kauno, gyvenančiu Kirdeikiuose.

 

Mistinis labirintas.

 

 
Reklaminis skydelis