Mes turime 232 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3231
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8502
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:126432

Dovana

2020 m. lapkričio 18 d., trečiadienis, Nr.86(2001)

Nesu buvusi Kinijoje ir, rodos, nesiruošiu ten vykti. Kadaise draugas atvežė mums iš Pekino aliejiniais dažais tapytą paveikslą. Drobė saugiai įveikė ilgą kelią tvirtoje kartoninėje tūboje. Ši „smulki dovanėlė“ mums patiko ir tiko. Paveiksle buvo sustingęs gabalėlis tenykščio gyvenimo. Jis nutapytas mūsų mėgstamomis spalvomis – jame susipina žali, rudi, pilkai melsvi atspalviai. Nemažą paveikslą įrėminome ir pakabinome savo bute.

Kartais spoksau į tolimą, nesuprantamą svetimą gyvenimą. Matyti kiemo fragmentas ir vienaukščiai namukai su charakteringų formų stogais. Virš šio kampelio pakibusi stora, gerokai nupjauta medžio, augančio už paveikslo, šaka. Žemėje, sienose ir stoguose raibuliuoja jos smulkių šakelių ir lapų šešėliai. Kiekviena sienos plyta, kiekviena stogo čerpė kito atspalvio, nes kitaip apšviesta. Saulė yra aukštai už paveikslo ribų, todėl šešėliai trumpi, trūkinėjantys.

Visa kita turi sugalvoti pats. Žmonės nuėjo į vidų pietų, o gal ir nusnausti. Kieme liko stovėti dviračiai: solidesnis – kažko, kam pagaliau pradėjo sektis, vos gyvas dviratis senukas ir susiglaudę, matyt, įsimylėjėlių. Atrodo, kad štai atsidarys visos durys ir žmonės išvažiuos, o saulė keliaus toliau ir šešėliai kitaip nudažys kiemą... Man nė karto nepavyko sulaukti tos akimirkos...

Nustebino ir net nuvylė dangaus virš šio žavaus kampelio nykumas. Didžiuliuose miestuose dangus yra vienintelė erdvė, kuri suteikia laisvės pojūtį. O gal paveikslo autorius neturi tokio poreikio?

Menininkų apdainuotuose kraštuose mane traukė gilus nenusakomo mėlynumo dangus. Neilgai žavėjo, o pripratus leisdavo jį pamiršti.

Dangus paveiksle ir kasdieniame gyvenime yra nepaprastai svarbus. Tai kaip žmogaus žvilgsnis – dėl jo gali kitą akimirksniu suprasti ir pamėgti arba gali likti jam abejingas. Apie Pekino dangų galėčiau paklausti mūsų seną bičiulį, tačiau šis pasimetė kažkur plačiame pasaulyje. Gal įstrigo Afrikoje, gal Amerikoje tapo milijonieriumi?

Aš, kaip dauguma čia gyvenančių, esu prisirišusi prie gimtosios Lietuvos dangaus. Jis tampa mūsų gyvenimo dalimi labai anksti. Vaikystėje, pamokyti vyresniųjų, žiūrėdami į jo mėlynumą, juokais pasiunčiame į dangų patiklią boružėlę. Mūsų dangaus platybėse gyvena visokie debesėliai ir debesys, paukščiai, lėktuvai ir net oro balionai. Ten gyvena vėjai. Mūsų dangus yra savas, gyvas ir be galo įvairus. Jis turi savo nuotaikų, kurios dažnai veikia mūsų nuotaikas. Mūsų dangus turi charakterį – būna saulėtas ir pilkokas, lietingas, su griaustiniais, žaibais, su sniegu ir kruša. Labiausiai visi džiaugiamės, kai nuo horizonto iki horizonto nusidriekia vaivorykštė. Nuo mažens bėgdavome į ją žiūrėti kaip į didžiausią pasaulio stebuklą.

Tamara JUSTYCKA