Mes turime 274 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2130
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12317
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88347
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Dukra, kuri „neteršia“ tėvo biografijos

2020 m. lapkričio 18 d., trečiadienis, Nr.86(2001)

Televizoriaus, galima sakyti, nežiūriu. Na, kartais žinias. Pastaruoju laiku ir jų nežiūriu, nes pripasakoja tokių baisenybių, jog naktį košmarai sapnuojasi. Bet man draugės papasakoja, kad mano biologinis tėvas dažnai šmėžuoja ekrane, pasakoja žmonėms apie šeimą, moralines vertybes, kurios esą yra gyvenimo pagrindas.

Nežinau nei kuo, nei kur jis šiuo metu dirba. Žinau tik tiek, kad internete yra viešai paskelbta jo biografija. Grafoje „vaikai“ yra nurodytas tik sūnus Andrius. Manęs ten nėra. Aš jo gyvenime neegzistuoju, nors esu jo dukra. Tiesa, nesantuokinė...

Prieš keletą dienų pažįstama moteris mane informavo, kad mano biologinis tėvas pretenduoja į kažkokias aukštas pareigas. Nežinau kokias, man neįdomu. Tik toji moteris kalbina mane kreiptis į žiniasklaidą ir papasakoti savo istoriją. Atseit, tegul visuomenė žino, kokias vertybes deklaruoja kai kurie žmonės, ir kaip gyvena realybėje. Neketinu to daryti. Ne dėl jo, suprantama, o dėl savęs. Ir dėl mamos. Kam dabar viešinti prieš beveik 30 metų buvusią jų meilės istoriją...

...Aš ilgai nežinojau, kas yra mano tėvas. Tiesa, kol buvau maža, tuo nesidomėjau. Buvo mylinti mama ir man to užteko. Tik tada, kai pradėjau lankyti mokyklą, kai mano klasės draugų parsivesti iš mokyklos kartais ateidavo ir tėčiai, susirūpinau ir aš. Tuomet dažnai mamą klausiau apie tėtį, bet ji atkakliai tylėjo. Vis pasakydavo, kad dabar neturi laiko pasakoti, bet kai tik galės, būtinai papasakos.

O papasakojo tik per mano 18-ąjį gimtadienį. Sėdėjome tada abi kambaryje ir kalbėjomės. Tada ir sužinojau, kad tuomet mokytoja dirbusi mano mama mokykloje vykusio renginio metu susipažino su į svečius pakviestu įdomiu žmogumi. Kadangi mama buvo atsakinga už tą renginį, ji tą svečią sutiko, su juo bendravo, pristatė auditorijai, o po renginio išlydėjo. Tuo viskas ir baigėsi. Tiksliau, turėjo baigtis.

Po kurio laiko tas pats žmogus vėl apsilankė mokykloje. Tuomet mama su juo nesusitiko, netgi nepasidomėjo, kokių reikalų vedinas jis čia užsuko.

Prieš pat Kalėdų atostogas mokyklos budinti mamai perdavė paketėlį. Jame buvo sveikinimas su artėjančiomis šventėmis, suvenyrinis angeliukas ir kvietimas nurodytą dieną ir valandą susitikti kavinėje. Parašo nebuvo. Tai bene labiausiai suintrigavo mamą. Ji ilgai svarstė eiti ar neiti, bet smalsumas nugalėjo.

Nuėjusi pamatė, kad jos laukia „žmogus iš mokyklos“. Mama sakė, jog tada labai sutriko, nežinojo, kaip jai elgtis, bet sutiko papietauti kartu. Pietaujant išsivystė, pasak mamos, labai įdomus pokalbis. Vitoldas (toks to vyro vardas) buvo tikrų tikriausias eruditas, puikus pasakotojas, džentelmenas.

Tokių susitikimų būta ne vieno. Mama jau prieš susipažįstant su Vitoldu buvo nusivylusi meile, todėl į naujus santykius stačia galva tikrai nepuolė. Bet tie neįpareigojantys susitikimai kavinėse Vitoldui greitai nusibodo. Kartą jis, nevyniodamas žodžių į vatą, pasisiūlė ateiti į svečius. Į savo namus, atseit, negali pasikviesti, nes jo viengungiškas būstas paprastai būna nesutvarkytas.

Mama neskubėjo pasinaudoti pasiūlymu. Vis rasdavo priežastį atsisakyti, nurodydama kartais tikrą, o kartais išgalvotą priežastį: tai pas ją sesuo vieši (nors neturėjo jokios sesers), tai remontas pradėtas, tai tiesiog nori pabūti viena.

Kartą Vitoldas atėjo be kvietimo. Pasakė, kad tiesiog ėjo pro šalį, todėl nusprendė užsukti. Atsinešė gražiai įpakuotą tortą, butelį šampano ir didelę puokštę gėlių. Visa tai pamačiusiai mano mamai širdis iš laimės tikrai neapsalo, bet svečią į vidų pakvietė.

Vėliau tokie apsilankymai dažnėjo, dažnėjo, kol vieną kartą pasibaigė tuo, jog mama pasijuto besilaukianti manęs. Kai pati tuo įsitikino, pasakė ir Vitoldui. O jis nepuolė džiaugtis. Greičiau atvirkščiai – išsigando, išbalo ir ėmė vapėti kažką nerišlaus. Kai mama paprašė kalbėti suprantamiau ir aiškiau, jos mylimasis prisipažino, jog yra vedęs ir turi trejų metų sūnų Andrių.

Mano mama ambicinga. Ji atsistojo, atidarė buto duris, paprašė svečią išeiti ir daugiau čia niekada neateiti. Pastarąjį reikalavimą mano biologinis tėvas klusniai vykdė.

Nors kai aš gimiau Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, motinai buvo uždrausta grįžti į mokyklą. Mamai ilgokai teko ieškotis darbo. Kai pagaliau įsidarbino, mane auginti sutiko močiutė – mamos mama. Pas ją aš augau iki jau reikėjo eiti į mokyklą.

Man buvo 20 metų, kai aš pirmą kartą pamačiau savo tėvą. Televizoriuje, aišku. Aš buvau stulbinamai panaši į jį. Mama sakė, kad ir charakterį iš jo paveldėjau, ir gabumus.

Kai sužinojau kur jis dirba (buvo vienos verslo įmonės direktorius), nuėjau pas jį. Labai norėjau tą žmogų pamatyti iš arti. Pasakiau, kad ieškau darbo. Jis net nežiūrėdamas į mane pasakė, kad jokie darbuotojai šiuo metu nereikalingi, bet galiu palikti savo duomenis tam atvejui, jei kada nors prireiktų. Aš tada net nepaprašiusi paėmiau nuo jo stalo popieriaus lapą ir štai ką parašiau: „Sveikas, tėti, man nereikia jokio darbo, nes aš dar studijuoju. Aš tenorėjau pamatyti tave.“

Po tekstu parašiau mamos pavardę ir savo vardą, popieriaus lapą padėjau jam prieš akis, atsistojau ir išėjau. Mamai apie savo vizitą nepasakojau.

...Kartas nuo karto „įlendu“ į internetą, paieškau informacijos apie jį. Paskaitau jo biografiją, anketinius duomenis. Eilinį kartą įsitikinu, jog ten nurodytas tik jo sūnaus vardas. Manęs jo gyvenime nėra, juk aš esu tik jo meilužės dukra...

O gal ne vien manęs nėra? Ir man toks tėvas neegzistuoja, nors kartais viešai „įgelti“ norisi...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis