Nors šių metų kalendorinis ruduo jau eina į pabaigą, liko mažiau nei pusė mėnesio, bet žiemos artėjimo dar lyg ir nesijaučia. Štai ir kyla klausimas, ar čia pradėti paukščius lesinti, ar čia dar palaukti, kol ims šalti ir snigti.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad jau laikas, tiesa, lesalo į lesyklą berti nedaug, tiesiog, kad paukščiai apsiprastų ir žinotų, kur galima pasimaitinti. Prieš savaitę ir aš pakabinau dvi lesyklas ir, kaip Selemonas pataria, ėmiau saikingai berti saulėgrąžų. Ir kai tik yra laisvo laiko, galiu žiūrėti įdomų gamtos kanalą iš paukščių gyvenimo. Kad ir kaip keista, šiemet pirmasis apsireiškė kėkštas, solidžiai pareiškęs: „Aš čia karalius“, ir kai kėkštas lesykloje, kiti paukščiai nedrįsta ten nosies, o tikriau – snapo, kišti. Per savaitę lesykloje jau apsilankė ir lankosi arti dešimties paukščių rūšių: didžioji, pilkoji ir mėlynoji zylės, karklažvirbliai, žaliukės, svilikas, mažasis genys. Tiesa, jau ir vieną tragišką didžiosios zylės žūtį teko išgyventi, kai lyg žaibas paukštvanagis prasinešė. Kai apie tai papasakojau Selemonui Paltanavičiui, jis šiek tiek nustebo, nes paprastai paukštvanagiai į miestą traukia vėliau, tad reikia tikėtis, kad šis neprašyto svečio vizitas – dar atsitiktinis, bet, kaip sakoma, gamta yra gamta, ten savi įstatymai, nes ir paukštvanagiui reikia išgyventi.

Praėjus vos kelioms minutėms po plėšrūno vizito, gyvenimas lesyklų teritorijoje vėl virte virė, o naujas, geram pusmečiui pradėjęs veikti gamtos kanalas rodė puikius vaizdus iš paukščių gyvenimo.

Algis JAKŠTAS