Mes turime 361 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1513
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11700
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87730
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Apie didžiausią mūsų pačių priešą...

2020 m. lapkričio 21 d., šeštadienis, Nr.87(2002)

Suaugę mano, kad kūdikiai arba vaikai iki tam tikro amžiaus nieko neatmena: nei blogo, nei gero – nieko.

Įsitikinusi, tokiomis nesąmonėmis daugelis iš mūsų save guodžiame, nes kažkada nuskriaudėme bejėgį žmogutį ir dabar iki gyvenimo galo giliai viduje jaučiamės dėl to kalti.

O gal klystu, gal apie padarytą kitam žalą net nesusimąstome, juk tuosyk, mūsų įsitikinimu, buvome teisūs. Visu kuo viršesnis už tą verkiantį, besiožiuojantį, mūsų pačių pagimdytą padarėlį...

Ar kada susimąstėte, kad didžiausias priešas yra mūsų pačių pasąmonės labirintai. Juose, kaip Umberto Eko knygoje „Rožės vardas“ aprašytoje viduramžių vienuolyno bibliotekoje, kurioje nuo pašalinių akių skrupulingai slepiama per tūkstantmečius sukaupta žmonijos įgyta patirtis.

Kiek tokių bibliotekų prapuolė nuožmiuose gaisruose? Sunku net pasakyti, bet jose buvusių rankraščių išmintis keistu būdu neišnyko. Ja net dabar vadovaujamės, kaip ir patirtimis, dėka genų įgytomis, atėjus į šį nuodėmingąjį pasaulį.

Jos lyg kryžius, pakabintas po kaklu. Jo nevalia pasirinkti, jis kiekvienam vis kitoks ir tik jo...

Ona Marija URBŠYTĖ