Grybaudami ar uogaudami žmonės, ko gero, ne kartą buvo sutikę impozantiškai atrodantį barzdotą vyrą. Tai Eglūnas Židonis. Šis žmogus yra išvaikščiojęs, ko gero, visus ir mūsų rajone esančius pelkynus ir raistus. Dažnai Eglūną vadina pelkių žmogumi... Apie jį skaitykite Vytauto Kazielos interviu.

Su Eglūnu Židoniu jau esame apie daug ką kalbėję: ir apie medžio drožybą, ir apie kolekcionavimą. Šį kartą mūsų pokalbio tema yra gamta. Kaip ji atsirado Eglūno gyvenime, kokia reikšmę ji turi? Kas verčia šiuolaikinį, pakankamai užimtą žmogų, klampoti per raistus, klaidžioti po miškus?

Nieko keisto čia nėra. Tėvas buvo girininkas, ir ne todėl, kad nieko daugiau nemokėjo, o todėl, kad tai buvo jo pašaukimas. Jam tai buvo labai svarbu, tai buvo jo gyvenimas. Pradėjo dirbti Labanoro regioniniame parke Laukagalio girininkijoje. Paskui – Serlediškio, Saldutiškio, Minčiagirio girininkijose. Ilgą laiką mes ir gyvenome Saldutiškyje, o Minčiagirio girininkijoje teko ir pačiam dirbti. Paprastu šakų genėtoju, priešgaisriniu sargu, eiguliu. Po vidurinės mokyklos mokslų man buvo per akis. Nors tėvai ir piktinosi, norėjo, kad stočiau į Dailės akademiją ar į miškininkystę. Įsivaizduok, ketverius metus važinėjau iš Saldutiškio į Utenos dailės mokyklą. Iš namų išeini po aštuntos valandos ryte, o į namus grįžti po devintos valandos vakaro. Aš nuo vaikystės gyvenau miške. Saldutiškio girininkija stovėjo miške, netoli raisto, o iki ežero gal kokie 400 metrų. O vasaros visos prabėgo netoli Labanoro, Vilkarių kaime gyvenusios močiutės vienkiemyje. Ten dviejų kilometrų spinduliu vienuolika ežeriukų. O Kanio, Minėlio, Arkliašūdžio raistai – mano vaikystė. Ten mes žaidėme. Ant liūnų mūsų žaidimų aikštelė buvo. Dabar žmonės gyvačių bijo, o mums tai kasdienybė buvo. Vartai šieną – gyvatė po pradalgiu guli, krauni šieną, užkabini šakėmis ir pakeli, o iš jo gyvatė išslysta... Prie gyvačių ir žalčių aš seniai pripratęs. Ir dabar Stripeikiuose išeinu ryte iš savo trobos, o žaltys ant akmenų krūvos pirmuosiuose saulės spinduliuose šildosi...

Tu tai jų nebijai, o jie tavęs ar bijo?

Beveik nebijo. Jie prie žmonių pripranta, kaip ir driežai. Atpažįsta.

Ir dabar man Labanoro raistai savi. Ypač Kanio raistas. Ten nuo mažų dienų su tetom ir močiute spanguoliavome. Ir dabar spanguoliavimas – man šventas reikalas. Mėlynių rinkti aš nemėgstu, nes jas pardavimui rikdavome. Spanguolės visai kas kita. Aš ir vienas spanguoliaut važiuoju...

Dabar gal daugiau apie raistus ir pelkes. Ne vieną tave jie traukia. Ir aš juos mėgstu, ir kitus jie traukia.

Iš kur ta trauka, nežinau. Žinoma, nemažą įtaką padarė vaikystė. Antra priežastis – sakralumas. Pelkėse mūsų senasis tikėjimas, visa mūsų mitologija. Žiūrėk, pelkėse užeini salas. Ten norisi nusiauti batus ir vaikščioti basam per kiminus. Trečioji – pelkės ir raistai mažiausiai žmogaus paliesta vieta. Žmonės čia eina spanguoliauti. Pasibaigė spanguolės, ir žmogui daugiau čia nėra jokio intereso. Grybų čia nėra. Nei gyvulių ganysi, nei medienos pasidarysi, nes čia dešimtmečius augęs medelis ir kreivas, ir šleivas. Čia tokia ramybė ir toks tikras nesumeluotas buvimas. Aš į raistus ir pelkes einu kaip namo. Čia aš atsipalaiduoju, jaučiuosi saugus. Žmonės kalba apie lūšis ir vilkus. Aš norėčiau juos sutikti, bet nesutinku. Lūšį aš tik vieną kartą buvau sutikęs. Iš pakankamai arti ir dar su jaunikliais. Pažiūrėjom vieni kitiems į akis, ir aš atbulas, atbulas, kol atsigęžiau ir pradėjau bėgti. Jaunas dar buvau...

Į raistus tu eini ne tik spanguoliauti?

Oi, tikrai ne. Dabar aš labai daug fotografuoju, tai lyg ir kažkoks paaiškinamas interesas yra. Bet ir be jokio intereso aš ten gerai jaučiuosi bet kuriuo metų laiku. Tai sunku net paaiškint. Tai dvasiniai dalykai, kurių protu paaiškint, sudėliot į lentynas yra sunku. Gali bandyti paaiškint, susigalvoti priežastis, bet yra dalykų kuriuos gali tik jausti. Nusiskyniau gailių, patryniau tarp pirštų, pauosčiau arba sakų varveklį nusilaužiau... Man raisto kiminų, gailių kvapai labai daug ką reiškia. Žydi gailiai – puiku, žydi švyliai – nuostabu. Žydi balžuva. Vasario mėnesį žydi pelkinis bereinis. Tik reikia gerai įsižiūrėti. Jo varpeliai lyg iš sidabro nulieti... Gamtoje visą laiką vyksta veiksmas. Dabar, kai nukrenta lapai, atsiveria erdvės. Mėgstu fotografuoti raisto pušis. Jos man lyg žmonės. Lyginu jas su nedarnių šeimų, alkoholikų vaikais. Jos užauga velniškai sunkiomis sąlygomis, bet viską atlaiko. Kito aš palyginimo neturiu. Randi tokią pušaitę, kuriai jau šimtas ar šimtas dvidešimt metų, kuri už mane vos aukštesnė, visa sukraipyta, bet nesugniuždyta. Ir ta tvirtybė mane žavi. Bepigu augančioms geroje žemėje – išlakios tiesios kaip stygos.

Tikriausiai ir visus pelkių augalus pažįsti?

Tikrai ne. Bet kasmet pažįstu vis daugiau.

O orchidėjų esi matęs?

Žinoma. Aš jas ir fotografuoju. Bet yra ir tokių, kurių nesu matęs. Aš neieškau specialiai. Neturiu tokio tikslo. Kiti sužino, kad ten ar ten žydi klumpaitės, gražiausios lietuviškos orchidėjos, ir lekia fotografuoti. Aš taip nedarau. Einu, užeinu, nufotografuoju, pasidžiaugiu dar viena augimviete.

O su paukščiais kaip?

Anksčiau visus paukščius pažinojau. Netgi lotyniškus pavadinimus žinojau. Paskui atitolau. Aš žaviuosi ornitologų bendruomene. Tiek jaunų ir gražių žmonių. Niekada nesipykstantys, vieni kitiems padedantys. Kai pritrūksta žinių, aš jiems skambinu arba per facebook susisiekiu. Visada pasakys, paaiškins, patars. Nufotografavau erelį ir abejoju – tai kilnusis ar jūrinis erelis. Jie man pirštu pabaksnoja ir sako, kad tai jūrinis erelis.

Norėjau klausti: keičiasi pelkės dabar ar ne?

Keičiasi. Štai, kad ir Kepurinės pelkė Kupiškio rajone. Didžiulė, gal 200 hektarų užimanti. Buvau ten šiemet po daugiau nei dvidešimties metų. Matau, kaip ji nusėdusi. Aplink intensyviai ūkininkaujama. Sakyčiau, gal net per daug melioracijos grioviai prižiūrimi. Kai kur pagilinti. Kad ir Labanoro parke yra tokia Trišakė pelkė ir ežerėlis. Einu, žiūriu – perkasa. Ir ne vienoje vietoje esu radęs tokias perkasas. Kas jas padaro – nežinau. Reikėtų pabendrauti su Labanoro regioninio parko darbuotojais.

Bet dabar ir natūraliai pelkės nusėdusios?

Žinoma. Kelinti metai tokia sausra. Bet kadangi aš mėgstu fotografuoti, man yra labai gerai. Nuvirtę medžiai išlindo iš vandens. Viena mano temų – mirę medžiai. Turiu aplanką, kuriame „Mirusių medžių maldos“. Kokia iš mirusio žmogaus nauda? O štai iš mirusio medžio dar ir estetinė nauda. Ežerai nusėdę net iki 80 centimetrų. Štai viename Labanoro parko ežerėlių radau senovinio luoto liekanas. O ekologine prasme – tai vos ne katastrofa. Jei tik ateitų gili žiema, žuvys visos išdustų.

O ar pelkių ežeriukuose yra žuvies?

Žinoma, kad yra. Tiesa, ne visuose. Yra ir bežuvių. Ten gal vanduo per rūgštus. Yra tokių, kuriuose tik maži ešeriukai gyvena, bet daugumoje žuvies yra. Vaikystėje mes ir meškeriodavome tik Kanio raisto ežeriukuose. Ten net gervių pora perėjo. Jų tada Lietuvoje tik kelios poros perimvietėse buvo. Dabar tai jos čia įsitvirtino ir jau daro nemažą žalą. Apleisti laukai joms buvo starto aikštelė. Jos ne tik pasėlių laukus nukulia, bet daro žalą ir gyvajai gamtai. Visiems bestuburiams – varlėms , driežams, žalčiams, gyvatėms, pelėms, mažiems paukščiukams ir netgi kiškiukams. Įsivaizduok, tokia mašina praeina. Aš žiūriu daugiau gamtiniu, o ne estetiniu požiūriu. Imkim, kad ir gulbes. Gražus paukštis, bet ir agresyvus. Ten, kur gulbių pora apsigyvena, gulbinas išvalo teritoriją – išvejoja ir išdaužo antis, laukius, kragus. Tai žmogaus produktas. Visi tie laukinių paukščių lesinimai nieko gera neduoda. Visi tie gamtos mylėtojai man negeras mintis sukelia. Dabar visi myli gamtą – ir medžių kirtėjai, ir medžiotojai. Arba žolininkai. Jie dabar kaip šventieji. Bet palaukit. Jie skina čiobrelius, šlamučius, raudonėlius. Skina dideliais kiekiais. Nuo kada čia gamtai gerai? Kai jie gamtoje užauga, subręsta, sėklas išbarsto, tada jie pasisėja. Tai tu jiems neleidi daugintis. Žinau daugybę nykstančių čiobrelynų. Žmogus vis bando gražiai apgauti save. Medžiotojai sako, kad jie reguliuoja ir kad be jų viskas prapuls. Neprapuls. O tu jų pirmiausia nešerk ir jie tokiais mastais nesidaugins. Kai prie ežeriuko randi krūvas nuorūkų, dešimtis maišelių nuo pašarų, apima neviltis. Dabar, žiūrėkit, šimtai tonų pašarų suberiama į mūsų vandenis. O kiek juose chemijos, kiek juose įvairiausių nuodų? Žmogus labai mėgsta susikurti kažkokių rožinių dulkių debesį. Kad ir aš einu fotografuoti, vadinasi aš gaunu naudą. Arba jei man ten gerai, tai taip pat man nauda. Tada aš bandau atsilyginti gamtai – surenku šiukšles. Surinkti žvejų paliktas šiukšles prie miško ežeriukų yra mano pareiga. Aš nekenčiu, kai žmogui praėjus lieka kažkokie jo veiklos pėdsakai. Jų turi nelikti. Nes man gera, kai nematau kitų žmonių paliktų pėdsakų. Aš tai vadinu vizualine tarša. Dabar pasidarė madinga upėse ir upeliuose statyti bokštelius iš akmenų. Gal kam ir gražu, bet aš jau nebematau natūralaus upės grožio. Tu pas save kieme dėliok  juos kaip nori. Tai tavo žemė. Gražu, bet iš manęs jie atima galimybę matyti pirmapradį tikrą vaizdą. Praeis daugybė metų, kol srovė juos nuplaus ir sudėlios į tarpus upės dugne arba jie apaugs samanomis. Arba nusiperka tūlas lietuvis sodybą vandens telkinio pakrantėje. Iškerta medžius, išvalo krūmus. Sako, kaip gražu. Tu dar išsigrįsk plytelėmis ir žiūrėk. O ar pagalvoji, kur gyvens lakštingalos, pečialindos? Kas tau čiulbės? Kur bus volungės? Nesuprantu žmonių, kurie iš miesto bėga ilsėtis į miestą. Žiūriu į Alaušą ir man liūdna darosi. Miestas aplink. O toks gražus buvo ežeras, ožekšniais, putinais ir guobom apaugęs. Dabar reikia kelti žmonių sąmoningumą. Kad jie gamtoje nepaliktų savo pėdsakų. Ypač saugomose teritorijose. Dabar daug grupių, keliaujančių po Lietuvą. Žinau tik dvi grupes, kurios nekuria laužų. Kiti kuria. Paskui giriasi, kad gerai prie laužo pasėdėjo. Kelia nuotraukas į soc. tinklus. Bandau kalbėti, aiškinti. Nori kelionėje arbata, kava pasimėgauti? Dabar yra tokie geri lengvi primusai ir vietos daug neužima. Ir jokių rūpesčių. Matau vis naujas laužavietes. Reikia labai daug švietimo.

Tu gerai žinai Labanoro girią. Kaip tau atrodo tie prieštaringai vertinami kirtimai šioje girioje?

Nesu iš tų panikuojačių. Realybė tokia, kad, jei nenukirsi medžio kai jis yra brandus, – parasi vertingą medieną. Svarbu, kad tai nebūtų saugomos teritorijos. Svarbu, kiek arti prieinama prie upių, ežerų, pelkių ir kad tai nebūtų plyni kirtimai.

Miškininkai aiškina, kad kertama dėl to, kad medžius užpuolė ligos ir kenkėjai? Ar tave tokia versija įtikina?

Man tai panašu į kovą su vėjo malūnais. Kirtimais šios problemos neišspęsi. Kada miškas džiūsta, kada jį užpuola ligos ir kenkėjai? Kai medžiai nusilpsta. Pieš kažkiek metų džiūvo uosiai, po to guobos. Džiūsta eglės. Tai įtakoja šiltėjantis klimatas. Ir nieko čia nepadarysi. O gamta ir be žmogaus įsikišimo sugeba susitvarkyti.

Vytautas KAZIELA