Mes turime 326 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1708
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11895
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87925
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žmogus yra gyvas, kol turi svajonę

2020 m. lapkričio 28 d., šeštadienis, Nr.89(2004)

Ne kartą ir ne du teko girdėti ir skaityti apie šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Šis piligriminis kelias 1993 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Po penkerių metų buvo įtrauktos ir Prancūzijos kelių atkarpos, o 2016 m. ir Lietuva įsijungė į Europos šv. Jokūbo kelių tinklą. Šv. Jokūbo ženklu – kriauklyte – pažymėtos ne tik visos 11 Lietuvoje esančios šv. Jokūbo bažnyčios, bet ir kitos šventovės. Pasaulyje siaučiant koronavirusui, šiemet kaip niekad daug piligrimų ėjo šv. Jokūbo keliu Lietuvoje. Apie uteniškės Jurgitos Ivanauskienės įspūdžius, patirtus einant šv. Jokūbo keliu Lietuvoje, jau rašėme, bet vis magėjo pakalbinti žmogų, įveikusį istorinį šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Apie tokį žmogų – vilnietį Jurgį Kasperavičių, turintį sodybą Nevieriškės kaime, - man pašnibždėjo bičiulis Zenonas Duksa, kuris ir suderino mūsų susitikimo laiką.

Didžiam mano nustebimui, pamatęs Jurgį supratau, kad aš jį pažįstu: ne kartą esu matęs jį koncertuose Paliesiaus dvare, o ir mano poezijos vakare jis su žmona Vida buvo... Gal todėl, kad nors ir neoficialiai mes buvome pažįstami, mūsų pokalbis rutuliojosi labai lengvai, o prasidėjo jis nuo tradicinio prašymo papasakoti apie save, savo šaknis. Juk mes kaip medžiai turime savo šaknis, iš kurių išauga mūsų gyvenimo medis.

- Esu gimęs Vilniuje, bet gilesnių vilnietiškų šaknų neturiu, nes mano tėvai Vilniuje susipažino grįžę iš skirtingų tremties vietų. Abu tėvai buvo energetikai, susipažino elektrinėje Vilniuje, kur tėvas jau dirbo, kai mama čia atėjo praktikos atlikti. Tėvui viršininkai liepė atėjusią jauną merginą pagloboti. Taip ir globojo visą gyvenimą, kol gyvas buvo. Tėvas mirė prieš pusantrų metų, mama dar, ačiū Dievui, gyva. Aš esu aukštaitis, visi mano seneliai, nors ir buvo kilę iš skirtingų vietų, buvo aukštaičiai. Tėvo tėvai buvo mokytojai ir su vaikais buvo išvežti į Sibirą per pirmąją, pačią baisiausią, tremtį 1941 m. birželio 13-14 dienomis. Stebėtis reikia, kaip jie visi išgyveno prie Laptevų jūros ir grįžo į Lietuvą. Gal lėmė tai, kad senelis nebuvo atskirtas nuo šeimos, ir visi, palaikydami vienas kitą, išgyveno. Mamos tėvai kaip stambūs ūkininkai buvo ištremti 1948 metais. Jiems tremtis buvo lengvesnė, o aš, kaip jau minėjau, gimiau Vilniuje, čia ir gyvenu. Dar seserį turiu. Žinoma, ir savo šeimą – žmoną Vidą, du sūnusir dukrą, - pasakoja apie savo šaknis Jurgis Kasperavičius.

- Jurgi, o kur tavo gyvenimo kelias vingiavo?

- Didžioji to kelio atkarpa vingiavo ir vingiuoja Lietuvoje, išskyrus tuos metus, kai studijavau Sankt Peterburge, tuomet jis, žinoma, vadinosi Leningradu. Besimokydamas vidurinėje Vilniuje, nuo šeštos klasės pradėjau buriuoti. Didžiausias mano pasiekimas – laimėta Lietuvos taurė savo amžiaus grupėje ir laivų klasėje. Dar domėjausi pašto ženklų rinkimu, net parodose esu dalyvavęs. Dabar kažkaip viską užmečiau. Beje, prisimindamas buriavimą galiu pasakyti, kad tik iš šalies gali atrodyti, kad tai tik malonumas skrieti per bangas, o realybėje – daug fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujantis sportas, kuris lavina strateginį mąstymą.

- Įdomu, kas tave paskatino studijoms pasirinkti Sankt Peterburgą?

- Aš ir pats gerai nežinau, kodėl toks buvo pasirinkimas, kaip ir profesija, susijusi su medicinos technika. Viskas gimė kažkaip spontaniškai, o ir tėvai neprieštaravo. Jų jaunystė tremtyje praėjo Rusijoje ir jiems buvo artima rusų kultūra, tai savotiškas vadinamasis Stokholmo sindromas, tai situacija, kai įkaitas įsimyli pagrobėją... Ir nors tremtyje tėvai patyrė daug vargo, bet ten, Rusijoje, buvo likę daug jų draugų. Nors studijuoti į Sankt Peterburgą kas antri metai iš Lietuvos siųsdavo KPI, bet tais metais, kai aš baigiau vidurinę, buvo tie metai, kai nesiuntė, bet nieko, pats nuvažiavau, išsilaikiau egzaminus ir įstojau.

Sankt Peterburgas – mano studentiškos jaunystės miestas. Ten tiek kultūros židinių, kad buvo ką pažiūrėti, ir aš tuo naudojausi. Labai dažnai lankydavausi Ermitaže. Ypač mane sužavėjo impresionistai. Ne tik žiūrėjau jų kūrinius, bet ir daug skaičiau. Su kai kuriais studijų draugais ryšius palaikau iki šiol.

Baigęs studijas gavau paskyrimą į Lietuvą. Iš pradžių dirbau Panevėžyje, tiksliau – Biržuose, ligoninėje, bet pasitaikius pirmai progai, sugrįžau į gimtąjį Vilnių. Ir nors medicinoje naudojama aparatūra kardinaliai keičiasi, bet man šis darbas patinka. Dabar mano sritis – ultragarsinės diagnostikos aparatūra – echoskopai. Aš ne tik įrangą montuoju, prižiūriu, bet ir gydytojus mokau dirbti su ja, svarbiausia, kad darbas, kurį aš dirbu, man patinka, - šyptelėjęs sako Jurgis.

Keistas sutapimas, bet ir su žmona Vida, kilusia iš Panevėžio, jis susipažino Vilniuje. Aukštaitijos sostinė – Panevėžys – svarbus Jurgio gyvenime. Ten amžinojo poilsio prieš pusantrų metų šalia savo artimųjų atgulė ir Jurgio tėvas. Panevėžys-Vilnius-Panevėžys – taip ir dėliojasi Jurgio Kasperavičiaus gyvenimo riboženkliai. Prieš kelis metus jo gyvenimo kelyje atsirado ir Nevieriškė, bet apie tai kiek vėliau, o dabar pats laikas pasiklausyti Jurgio pasakojimo apie ėjimą šv. Jokūbo keliu. Aš asmeniškai net už didžiausius pinigus neičiau, todėl net neįsivaizduoju, kas paskatina žmones ryžtis tokiam nelengvam išbandymui, gal net savotiškai avantiūrai. Kai paklausiau Jurgio, kas gi paskatino tokį pasirinkimą, jis atsakė:

- Žmogus yra gyvas tol, kol turi svajonę, nebūtinai ta svajonė turi išsipildyti, bet svarbu ją turėti. Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose apie keliones perskaičiau Kristinos Stalnionytės pasakojimą apie šv. Jokūbo kelią, apie tą piligriminį kelią jau buvau girdėjęs, o čia perskaityti pasakojimai mane tiesiog „susargdino“ svajone ir pačiam pereiti tą kelią. Bet pradžioje norėčiau papasakoti apie patį šv. Jokūbo kelią, to kelio atsiradimo priešistorę.

Pagrindinis šv. Jokūbo piligrimų kelio (Camino de Santiago) tikslas – aplankyti apaštalo Jokūbo, kaip manoma, kapą Santiago de Kompostelos katedroje, Ispanijos šiaurės vakaruose. Į galutinį tikslą veda įvairūs maršrutai, populiariausias ir seniausias yra pasienyje su Prancūzija prasidedantis Camino France (apie 792 km ilgio). Tuo keliu ėjau ir aš. Piligrimystė į Santiago de Kompostelą buvo populiari viduramžiais, o mūsų laikais ta tradicija pradėta gaivinti apie 1970-uosius metus. Manoma, kad per metus šv. Jokūbo keliu pereina iki 300 tūkstančių žmonių (tiek buvo iki Covid‘o), tarp jų – apie 2-3 tūkstančiai iš Lietuvos. Kelionės trukmė ir pasirenkamas jos ilgis labai skirtingas, dažnai apie 3-4 savaites, bet yra ir kitokių pasirinkimų. Nors kelionė piligriminė, bet grynai religiniais tikslais, manau, eina 10-20 procentų piligrimų, bet keliautojai, su kuriais bendravau, dažnai mini savęs išbandymo, gyvenimo apmąstymo, pažintinius tikslus. Kelias veda pro daugybę Ispanijos kaimelių, miestelių, kelis didesnius miestus (Pamploną, Leon, Burgos ir kt.), pamatoma krašto architektūra, susipažįstama su istorija. Nors eina daugiausia iš Ispanijos, bet gali sutikti žmonių iš įvairiausių vietų...

O dabar apie savo kelionę. Svajojau apie tą kelionę gal 5 metus, bet sprendimas gimė spontaniškai 2013-aisias. Prisėdau pasižiūrėti, kiek gi kainuoja bilietas į pradinį kelio tašką. Po kelių dienų vėl panūdo pasidomėti, ir nusipirkau. Pirma į vieną pusę, į Prancūziją, į Biaritz-Boyone, o po to ir atgal iš Porto (Portugalija). Nors buvau daug skaitęs apie sunkumus, kuriuos patiria keliaujantys pirmomis dienomis, bet realybė buvo kur kas žiauresnė. Man, žmogui iš šiaurės, buvo sunkiai pakeliamas alinantis karštis. Pyliau ant savęs vandenį, kartais atrodydavo, kad viskas, nebeturiu jėgų toliau eiti, bet eiti reikėjo, reikėjo įveikti tuos suplanuotus vidutiniškai 34,5 kilometrus per dieną, kad tilpčiau į grafiką. Retai kas po tiek daug, bent jau iš pradžių, eina. Kadangi vienas didžiausių iššūkių buvo karštis, tai nusprendžiau išeiti labai anksti. Taip kelias valandas eidavau tamsoje ir finišuodavau apie 1-2 valandą dienos. Kas dieną eiti darėsi vis lengviau, ir atėjo tokia diena, kai aš, galima sakyti, jau ne ėjau, o skridau. Nakvodavome ir vakarieniaudavome specialiuose piligrimams skirtuose namuose. Gal kokius 6 ar 7 kartus ir šv. Mišiose buvau. Ir čia kiekvieną kartą patirdavau tokią teigiamą emociją, kai išgirsdavau žodžius: „Šiandieną su mumis meldžiasi ir žmogus iš Lietuvos“. Tie žodžiai buvo juk man skirti. Ir dabar, nors praėjo 7 metai, prisiminus tas akimirkas, ašaros bėga. Iš kur buvo žinoma, kad yra žmogus iš Lietuvos? Ten puiki logistika. Išeidamas gauni piligrimo pasą, kuriame žymimi visi taškai, kur buvai sustojęs, nes reikia registruotis. Vakarienė kainuodavo apie 9 eurus, - apie savo piligriminę kelionę pasakoja Jurgis Kasperavičius.

- Jurgi, ar dažniau vienas eidavai, ar su pakeleiviais?

- Kelyje aš mėgdavau eiti vienas, bet jei greičiai sutinka, žinoma, ir pasišneki. Daugiausia kelio aš ėjau su dviem brazilais, vėliau vienas atsiliko, o su Luisu, kurį sutikau antrą dieną, mes nemažai nuėjome kartu. Luisas – žurnalistas, buvo ką tik baigęs San Paulo universitetą... Ir mūsų bilietai atgal buvo tą pačią dieną, tik mano – iš Porto, o jo – iš Madrido. Beje, daugelis piligrimų rašo dienoraščius, ir aš rašiau, tik jo grįžęs jau septyneri metai nebuvau atvertęs. Aš neskaičiau, ką tada rašiau...

- Jurgi, einant tokius atstumus, ko gero, yra laiko ir įvairiems pamąstymams ir apmąstymams? Kokios mintys, jausmai aplanko kelyje?

- Tą kelią galima palyginti su gyvenimo keliu, kuriame yra ir lengvesnių, ir sunkesnių etapų. Taip ir mano ėjimo šv. Jokūbo keliu pradžia buvo sunki. Ir tai logiška, bet po savaitės aš jau tiesiog skridau, ir įveikdavau iki 43 kilometrų per dieną. Žinoma, pasidarydavau ir lengvesnių dienų, o kelionei einant į pabaigą, pradėjau galvoti, kad gerai būtų bent dieną pabūti Santiago mieste. Likus savaitei, pradėjau didinti tempą ir pervargau, kai pasiekiau tikslą, nebuvo jokių emocijų. Likus kokiam kilometrui iki Santiago de Kompostelos katedros, iki pusės nusiprausiau, persirengiau švarius marškinėlius... Keistas jausmas, kai tu, įveikęs tokį kelią, pasieki finišą, ir niekam nerūpi tai, ką tu padarei, nes kiekvienas gyvena toj pilnoj žmonių aikštėj. Einu tarp tų žmonių, ir niekas manęs nepastebi, ir tą akimirką dingsta visa arogancija, pasididžiavimas tuo, ką atlikau. Džiaugiausi suradęs brazilą žurnalistą toj žmonių maišalynėj, su juo ir bendravom tą dieną. Daug ką prisiminėm, o prisiminti juk buvo ką, juolab, tie įspūdžiai šviežut šviežutėliai. Jau minėjau, kad kiekvienas šv. Jokūbo keliu eina savo kelią. Susipažįsti su žmogumi, bet jis eina lėčiau, po kurio laiko tu jį palieki ir eini greičiau, būna ir atvirkščiai, čia kaip ir gyvenime... Gyvenime mes turime eiti savo tempu, savo keliu. Klausėte apie mintis, kurios kildavo. Viena iš tokių apie vyrų amžiaus vidurio krizę. Galiu pasakyti – su brazilu žurnalistu mes kaip tik kartu įveikėme tą etapą, kuris pagal mūsų skaičiavimus ir buvo kelio vidurys, praėjus dienai kitai, pajutau, kad užėjo kažkoks liūdesys – artėja finišas. Ir tada aš supratau, kodėl vyrams atsiranda vidurio amžiaus krizė – tai suvokimas, kad priešakyje laiko lieka mažiau nei nueita, ir vienintelė vyrų vidurio amžiaus krizės priežastis yra mirties baimė...

Dar norėčiau papasakoti apie savotišką triumfo akimirką. Kelio pradžioje, gal trečią dieną po Pamplonos, dvi austrės, pamačiusios mano būseną, paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad nieko. Po poros dienų mes vėl susitikome, ir jos su nuostaba pasižiūrėjo į mane – tipo, jūs dar gyvas? O trečias mūsų susitikimas buvo dar kiek vėliau, kai aš jau jaučiausi puikiai ir vieną dieną šiek tiek sutrumpinęs maršrutą nutariau pailsėti. Atėjęs į piligrimų nakvynės namus Albergą, nusiprausiau, persirengiau, stoviu antrame aukšte ir žiūriu, kažkas įeina. Ten, apačioj, - registratūra, prie kurios ir pamačiau tas dvi austres, tokias pavargusias... Jos kyla laiptais ir pamačiusios mane nustebusios sako: „Jūs stiprus vyras“. Tai buvo mano savotiškas triumfas, o visa tai tampa mažai reikšminga kitą tavo triumfo akimirką, kai įveikęs apie 800 kilometrų finišuoji, ir niekas to net nepastebi. Ir nors ta kelionė – piligriminė, manau, kad ne kelionėje, o kasdienybėje Dievas randamas. Ten tu turi pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, - baigdamas pasakojimą apie įveiktą piligriminį šv. Jokūbo kelią sako Jurgis Kasperavičius. Kai jo paklausiu, ar dar kartą eitų tuo keliu, išgirstu tvirtą atsakymą:

- Taip, eičiau, ir apie tai galvoja 99 procentai tų, kurie nuėjo tą kelią. Visai neblogai būtų tą kelią nueiti kitais metais 60-mečio proga, bet kai dabar tokia situacija dėl pandemijos, sunku ką nors planuoti.

- Jurgi, o kaip tu žiūri į Lietuvoj prasidėjusį šv. Jokūbo kelią?

- Tik teigiamai. Puiku, kad tas kelias, tegul ir su minimalia logistika, atsirado. Juk ne visi turi galimybę važiuoti į Ispaniją. O tą kelią sudėlioti ne taip ir lengva. Juk reikia ne tik maršrutą numatyti, bet ir nakvynės vietas ir t. t. Ispanijoje visa tai labai puikiai organizuota, bet ir patirtis ten didžiulė. Prieš kelerius metus ir mane kvietė prie to kelio Lietuvoje organizavimo, bet dėl didelio užimtumo teko atsisakyti. Šaunuoliai, kad padarė. Lietuvoje yra apie 500 kilometrų ir einama kažkur apie 15 dienų. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva įsijungė į šv. Jokūbo kelio judėjimą.

- Jurgi, liko paskutinė mūsų pokalbio dalis – kaip jūs atsidūrėte Švenčionių rajone, Nevieriškės kaime?

- Esam vilniečiai, vaikai, kaip madinga sakyti, išaugo ant asfalto. Nors tų sodybų ir sodų tėvai turėjo, bet kažkaip norėjosi savo turėti, čia daugiausia žmonos iniciatyva buvo. O čia ir skelbimas „Aruode“ buvo gražiai surašytas, ir svarbiausia dėl remonto susitarėme puikiai. O ir sąlygos, kurias kėlėme sau, atitiko. Svarbiausia, ne vienkiemis, ir galimybė viešuoju transportu iki Vilniaus nusigauti yra. Taip ir atsidūrėme čia. Nors galvojau, kad kai užgrius darbai, pradėsime pyktis, bet atsitiko atvirkščiai, mes dar niekad tiek daug nebendravome, kaip būdami čia. Beje, čia nėra televizoriaus, bet yra puiki galimybė skaityti arba klausyti knygas. Mums čia žiauriai gera. Mano mintis yra ir į Švenčionių gyvenimą įsilieti. Juk svarbu pažinti kraštą, kuriame gyveni, tegul ir ne visą laiką. Turiu sugalvojęs šūkį Švenčionims – „Švenčionių kraštas – Lietuvos provansas“. Provansas, tai lėtas, ramus gyvenimo būdas. Tai yra kultūrinis turizmas. Juk čia visai netoli kultūros židiniu tapęs Paliesiaus dvaras, Labanoras, Reškutėnai, puiki gamta, istorinė praeitis. Švenčionių kraštas man patinka. Aš jau seniau žinojau, kas yra istorinė Nalšia, žinojau ir Juozapą Jakštą, Kęstutį Trapiką ir kitus Sąjūdžio laikų žmones. O tai, kad ir mes palengva įsiliejame į šios bendruomenės gyvenimą, galbūt reiškia ir tai, kad kai buvo šventinamas naujas Nevieriškės kaimo kryžius, Jūratė Vitkauskienė mums su žmona pasiūlė skaityti skaitinius. Noriu ir savotiškas kaimo relikvijas išlaikyti, tiek tai, ką radome šiame name, tiek ir senąjį kaimo kryžių, o tiksliau jo dalį, kurį kažkada padarė šioje sodyboje dirbtuvę turėjęs Vaclovas Šližauskas. Atrestauravęs noriu pritvirtinti prie namuko ir ant šono užrašyti: „Vaclovas Šližauskas“...

- Jurgi, o kokie tavo mėgstamiausi rašytojai? – baigdamas mūsų pokalbį, klausiu pašnekovo?

- Man patinka toks modelis: kokią knygą pasiimtum, važiuodamas į negyvenamą salą? Aš gal pasiimčiau Bibliją, o antra būtų Čechovo tomelis ar du, - šyptelėjęs sako Jurgis Kasperavičius.

Štai toks pasakojimas apie žmogų, svajojantį dar kartą eiti šv. Jokūbo piligriminiu keliu ir per trumpą laiką pamilusį Švenčionių kraštą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis