Pirmadienio rytą nutariau pasižvalgyti po sniegu užklotas Švenčionėlių apylinkes. Kadangi jau kuris laikas planavau pasižiūrėti, kaip čia žiemą atrodys Bogutiškės ąžuolas, pasukau link Sarių, ir vos išvažiavęs į žvyrkelį, netoli Švenčionėlių valymo įrenginių supratau, kad padariau klaidą, nes visas kelio paviršius – vienos duobės.

 Nieko, gal toliau bus geriau, - šmėstelėjo mintis, bet kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Gaila, bet mano atveju ji lyg rūkas išnyko labai greitai, nes duobėti kelio ruožai kartojosi vienas po kito. Galvojau, kad pravažiavus kelią į Liūlinę, jų sumažės (nes per Liūlinės tiltą ir geležinkelio pervažą mokymų metu važiavo daug karinės sunkiasvorės technikos), deja, ir čia mano viltys sudužo. Ties Melagėnų kaimu duobėto kelio ruožas tęsėsi vos ne kilometrą. Panaši situacija buvo ir toliau. Važiavau ir galvojau, kad būtų pats laikas prieš užšąlant nugreideruoti kelią, ir jei apie tai pamiršo Vilniaus regiono kelių specialistai, tai Švenčionių rajono valdžia turėtų apie tai priminti, nes jei tokios būklės kelias Švenčionėliai-Sariai užšals, žiemą juo tik patys didžiausi avantiūristai galės važinėti.

Algis JAKŠTAS