Mes turime 440 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4552
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14739
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90769
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

In memoriam

2020 m. gruodžio 5 d., šeštadienis, Nr.91 (2006)

Algimantas CIMBOLAITIS

(1935-2020)

 

Saulė virš miško.

Nė debesėlio.

Kraujo pritiškę

Ant šviežio smėlio.

Kas ką nukovė

Senoj giružėj?

Audra atūžus

Kraują nuplovė...

Vėl šviečia saulė.

Aplink ramybė.

Kas mes pasauly

Prieš amžinybę?!

/Algimantas Cimbolaitis/

 

 

Netekome ilgamečio kolegos – žurnalisto, fotografo, poeto, satyriko, aforizmų ir epigramų autoriaus Algimanto Cimbolaičio. Vos mėnuo buvo likęs iki garbingo jubiliejaus, bet Viešpats pasišaukė amžinybėn...

Algimantas Cimbolaitis gimė 1935 m. gruodžio 28 d. Pabaisko miestelyje, Ukmergės rajone. Baigė Kauno 1-ąją vidurinę mokyklą. Vilniaus pedagoginiame institute – lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Nemenčinės, Švenčionių rajonų laikraščiuose, Švenčionių rajono radijo laidų redaktoriumi. Straipsnius, nuotraukas, eilėraščius, epigramas ir kita publikavo ne tik rajonų laikraščiai, bet ir respublikiniai „Ūkininko patarėjas“, „Šluota“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Valstiečių laikraštis“, „Švyturys“, almanachuose ir kolektyvinėse knygose. Poetas išleido ir asmeninių poezijos bei aforizmų knygų: „Rasotos rugienos“, „Dukart du – penki“, „Sudegę metai“. A.Cimbolaičio kūryba ne kartą įvertinta įvairiomis premijomis ir apdovanojimais.

Algimantui būnant vos šešerių jau teko patirti ir sunkią tremtinio dalią – 1941 m. birželio 15 d. jis su tėvais buvo išvežtas. Negana to, tremtyje šeima buvo išdraskyta. Algimantas su mama iš Altajaus krašto grįžo 1947 m., o tėvo palaikai amžiams liko atšiaurioje Krasnojarsko žemėje. Tremties prisiminimai bei potyriai neretai iškildavo ir kūryboje.

Pirmąjį eilėraštį parašęs būdamas vos vienuolikos, plunksnos iš rankų neišleido iki pat gyvenimo pabaigos. A.Cimbolaičio kūryboje vyrauja meilės, gimtinės, gyvenimo prasmės, bėgančių metų, tremties temos. Čia apstu ir sveikos ironijos bei saviironijos.

Nors Algimanto gimtinė – Pabaiskas – neabejotinai užėmė ypatingą vietą jo kūryboje ir širdyje, tačiau ir Švenčionys jam tapo labai svarbiu bei brangiu miestu, nes čia prabėgo didžioji jo prasmingo ir turiningo gyvenimo dalis, čia buvo mėgstami darbai, kūryba, bendravimas, draugai ir šeima.

Iki pat gyvenimo pabaigos Algimantas išliko bendraujantis, kūrybingas, besidomintis rajono, šalies ir pasaulio aktualijomis, drąsiai žengęs ir į interneto platybes (dalyvaudavo „Delfi“ internetinio portalo „Plunksnos brolijos“ skyriaus narių bendravimuose). Nors ketvirtosios knygos, pasak jo paties, ir neplanavo išleisti, tačiau kūrybos neapleido iki pat pabaigos: „Rašau savo malonumui, nes negalima leisti, kad smegenys be darbo snaustų ir kalkėtų...“.

Tegul lengva jam būna Lietuvos žemelė, tegul ilsisi ramybėje ir išlieka visų jį pažinojusių atmintyje...

Buvę kolegos

 
Reklaminis skydelis