Mes turime 399 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5098
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21299
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97329
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Iš akių – tai ir iš širdies...

2020 m. gruodžio 5 d., šeštadienis, Nr.91 (2006)

Į kapines ateinu vos ne kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų žmonių, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalino netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli buvę kaimynai, kurie vos ne kasdien pykosi dėl vištos, iškapsčiusios daržus, dėl nutrūkusio šuns, dėl per tvorą į kaimyno kiemą nuriedėjusio obuolio, dėl per arti sklypo ribos pasodintų medžių, metančių šešėlį ir t.t. Puikiai prisimenu, kaip jie vienas kitą keikdavo, kaip grasino susidoroti. Susidorojo su jais pats gyvenimas: vienam sunkią ligą „parūpino“, kitam – mirtimi pasibaigusią automobilio avariją. O štai dabar abiem visko gana: guli po sunkiomis granito plokštėmis ir tyli.

Netoli jų amžinojo poilsio atgulė ir visažine vadinta keistuolė. Niekas dorai nežinojo, nei kur ji gyvena, nei tikro jos vardo, nei pavardės. Užtat žinojo, kad keistuole vadinama moteris labai domėjosi kitų žmonių, netgi nepažįstamų, gyvenimais. Ką ir kur besusitiktų, būtinai išklausinės viską apie tą žmogų. Žinoma, kai kurie jos užkalbinti nepažystami žmonės ją kartais grubokai pavarydavo šalin, o tie, kas ją sutikdavo vos ne kasdien, pasakodavo jai visokiausias išgalvotas istorijas. Tyčia. Keistuolė visiems prisiekinėdavo, kad niekada niekam nepasakoja, ką išgirdusi, bet vos tik susitikdavo žmogų, kuris jai skirdavo kažkiek laiko ir dėmesio, viską, ką būdavo išgirdusi iš kitų, išklodavo iki smulkmenų. Užtat ją pažįstantys ir pasakodavo nebūtus dalykus, o po to, girdėdami jos perpasakojimus, nesitverdavo juoku.

Kažkas keistuolės kapą prižiūri: nuravi žoles, retkarčiais uždega žvakelę.

Šiose kapinėse nėra palaidotų mano artimųjų. Tėvai ir seneliai, buvę tremtiniai, todėl jų kauleliai dūla kažkur Sibiro platybėse. Mane nuo tremties išgelbėjo tai, kad tą naktį, kai trėmė tėvus ir senelius, aš, tuomet keturmetė mergaitė, viešėjau pas kitame rajone gyvenančius, savo vaikų neturinčius, krikšto tėvus. O šiose kapinėse nuolat lankau ir, galima sakyti, nuolat prižiūriu savo geraširdžių kaimynų kapavietę. Jie turi dukrą, bet ji su šeima gyvena užsienyje, todėl atvažiuoja, geriausiu atveju, tik kartą per metus.

O vieną kartą buvo taip. Gal prieš penketą metų, ateidama tvarkyti minėtų kaimynų kapavietės, pamačiau beveik šalia iškastą duobę. Netrukus ir laidotuvių procesija pasirodė. Nemažai žmonių į Amžinojo poilsio vietą palydėjo kažkokią moterį (ant medinio kryžiaus buvo užrašytas man nepažįstamos moters vardas, pavardė ir gimimo metai). Vos nuleidus karstą į duobę, šalia jos išsirikiavo kalbėtojai. Du stovėjo nugara į mane, todėl jų veidų aš nemačiau, o trečioji – tiesiai prieš mane. Iš jos kalbos (tiksliau, skaitomo teksto) supratau, kad laidojama gydytoja, kurią mylėjo pacientai, kolegos, kuriai netrūko patirties ir t.t. Žodžiu, labai gyrė velionę, sakė, kad jos visi pasiges, kad jaus didelę tuštumą. O savo kalbą užbaigė žodžiais, kurių aš iki šiol nepamiršau. Žinote, ką sakė?: „Miela (...), takelis link tavo kapo niekada neužžels.“ Aš, žinoma, naiviai tikėjau, kad taip ir bus. Juk visi kalbėtojai žadėjo nepamiršti. Aš net susigraudinau jų kalbų klausydama, nors tikrai nepažinojau nei velionės, nei ją atlydėjusių.

Aš kaip visada laikas nuo laiko ateidavau į šias kapines. Einant link mano prižiūrimos kaimynų kapavietės, nori to ar nenori, reikia praeiti pro tos mirusios gydytojos kapą. O žolių ant jo daugėjo, daugėjo...

Ilgai buvau tik stebėtoja. Po kurio laiko neištvėriau – ėmiau ir nuravėjau tą kapelį. Vėliau dar kartą, ir dar kartą... Per Vėlines dar ir žvakelę uždegiau.

Žiemą kapinėse nebuvau. O kitais metais atėjusi pamačiau, kad ne tik kapelis, bet ir tas takelis, kuris turėjo būti neužžėlęs, jau žolėmis apaugęs...

Prisipažinsiu, tikrai ilgai net neprisiliečiau prie to kapo. Vėliau pagalvojau, kad gal velionė neturėjo jokių artimųjų arba jie gyvena labai toli. Gal jie neturi iš ko sumokėti kažkokiai moteriai, kuri imtųsi tvarkyti kapavietę. Visko prigalvojau, bet bene dažniausiai pagalvodavau apie tą prie kapo duobės kalbėjusią moterį, kuri visiems girdint sakė, jog takelis neužžels...

Rodos, kad penkerius metus aš niekieno neprašoma nuravėdavau žoles nuo to kapelio. Man nesunku buvo tą padaryti, nes laiko turiu į valias. Vis tiek gi ateinu prie savo kaimynų kapo. Tik šiais metais aš dar nebuvau nuėjusi į kapines. Man buvo atlikta kelio sąnario operacija, po to tris savaites buvau reabilitacijoje, o dabar dar vaikštau su alkūninėmis lazdomis ar pasinaudoju vaikštyne. Net į parduotuvę pati dar nenueinu. Laimei, turiu labai gerus kaimynus, kurie visada užeina, pasidomi sveikata, paklausia, ką reikia nupirkti. Kol pati negaliu vaikščioti, labai išgyvenu dėl to, kad negaliu tinkamai prižiūrėti kaimynų kapo. Kažkaip labai negerai jaučiuosi, mintyse teisinu save, kad ne dėl tingėjimo taip atsitiko, bet nuo to nė kiek ne geriau.

Laikas nuo laiko man reikia lankytis pas gydytojus. Mano gydytoja dabar atostogauja, todėl vieną kartą kažkokia kita (gal pavaduojanti) gydytoja man vaistus išrašė paprašius telefonu. O kitą kartą reikėjo pačiai nueiti. Ilgokai laukiau prie gydytojos kabineto, nes ir prieš mane dar buvo keletas žmonių, kurie ilgokai užtruko pas gydytoją. Suprantu, kad ne anekdotus vieni kitiems pasakojo. O kai aš įėjau, nustėrau. Tai buvo ta pati gydytoja, kuri prie kapo duobės žadėjo, jog neužžels takelis link kapo duobės. Prisipažinsiu, man toks susitikimas buvo labai netikėtas, todėl net pasimečiau, keletą akimirkų net nesupratau, ko gydytoja manęs klausia. Labai norėjau jai priminti prieš keletą metų duotą pažadą, bet nedrįsau. Galvojau, kad atsisveikindama paklausiu, bet ir tada neišdrįsau...

Eidama namo, prisiminiau savo mirusios kaimynės žodžius, kuriuos ji mėgdavo kartoti: „Iš akių, tai ir iš širdies“.

Genovaitė ŠNUROVA

 
 
Reklaminis skydelis