Mano mama turi du vaikus ir katiną. Vaikai toli ir retai, o katinas visada šalia. Vieną vasarą, dar nė miaukti dorai nemokėdamas, jis kyštelėjo nosį iš už namo kampo ir mama tuojau pat nubėgo kepti jam kiaušinienės. Taip jis pas mus ir pasiliko.

Nors buvo mažas ir beveik nemokėjo miaukti (ką jau kalbėti apie murkimą), iškart pastebėjom, kad katinas nekvailas, tad pavadinom jį psichoterapijos tėvo garbei: Gustavas.

Dabar mama gyvena su katinu. Katinas gyvena su mama.

Nedrįsčiau pasakyti, kad katiną mama myli labiau nei vaikus. Bet kaip vertinti tokius pavyzdžius? Jei palieku tuščiame kambaryje šviesą, gaunu barti: reikia taupyti elektrą. Jei katinas būna vienas tamsiam kambary, mama jam uždega šviesą – kad jaukiau jaustųsi.

Katinas kyšteli man liežuvį ir šmaukšteli uodega.

Žiemą mama nukasa tuos kiemo takus, kuriais vaikšto katinas.

Nedrįsčiau pasakyti ir to, kad katinas mamą myli labiau nei mamos vaikus. Bet pavyzdžiai ir vėl iškalbingi. Kai mama skaito knygą, katinas murkia jai ant kelių. Kai mama sprendžia kryžiažodį, katinas murkia jai ant kelių. Kai grįžtu į kaimą ir skaitau knygą arba sprendžiu kryžiažodį, katinas murkia ant kelių mamai. Kai mama skaito knygą ar sprendžia kryžiažodį, man liepia netrukdyti.

Mano mama turi katiną. Katinas turi mano mamą.

Kai buvau maža, mama papasakojo, kaip katės susilaukia kačiukų: nueina į mišką ir atsiveda. Labai gailėdavau tų kačių, kurios kačiukus atsivesdavo žiemą. Galvojau – kaip jiems, vargšams, su tokiom mažom kojytėm sunku atpėdinti iš miško per pusnis. Miškas visgi tolokai. Dabar žinau, kad tai melas. Šitas katinas pas mus atėjo ne iš miško: atklydo iš kaimyno – iš mano tėčio – kiemo.

Išsiskirti jiems reikėjo prieš kokių trisdešimt metų. Namie būtų buvę daugiau laimingų katinų. Tik kas anuomet galėjo pagalvoti, kad išsiskirti taip lengva: pasidalini turtą, o katinas pats pasirenka. Ir auga sau be ypatingos priežiūros, tereikia pripildyti dubenėlį ir kartais paglostyti, priėmus ant kelių.

Katinas šaldytuve turi lentyną savo maistui. Aš tokios neturiu. Katinas man piktdžiugiškai šypteli.

Nepasakyčiau, kad mudu tokie jau skirtingi. Kaime yra moteris, kurios karvės vasarą nuėda visų daržus. Nemėgstam jos. Katinas, ją pamatęs, šnypščia ir bėga slėptis. Tiesą sakant, slepiasi pamatęs kiekvieną nepažįstamąjį. Tuo mes irgi panašūs.

Vieną dieną jis užlipo laiptais į antrą aukštą ir apsigyveno mano kambary. Kur dabar mano namai? Visur esu kaip netinkanti dėlionės detalė. Net ir tie vaikystės namai pas senelius šiandien šviečia plastikiniais langais ir joks katinas jiems nebesugrąžins sielos.

Su katinu mama kalba dažniau nei su vaikais. Aptaria dienos rūpesčius ir buitį, kartu pažiūri žinias. Katinas – svarbi jos gyvenimo dalis, net kai kalbame telefonu, pirmiausia pasakoja apie jį ir tik paskui apie save. Nenustebsiu, jei vieną dieną jie taip supanašės, kad katinas ims kalbėti arba mama – murkti. Kita vertus, geriau pagalvojus, visos mamos moka murkti – murkia pasakas mažiems vaikams, patarimus ir rūpestį. Gal todėl katinai joms ir atsiunčiami, kai vaikai užauga.

Jei būčiau katinas, irgi nesitraukčiau nuo mamos nė per žingsnį. Įsitaisyčiau ant kelių ir sapnuočiau, kad gyventi lengva. Vaikščiočiau nuvalytais takais.

Katinas vėl man kyšteli liežuvį – kokie jūs, žmonės, negudrūs, žinot kelią atgal, bet bijot pareiti.

O tada katinas išėjo ir nebegrįžo.

Rasa MILERYTĖ