Pasakojimas apie taksistę Ritą Smirnovą

Ritą Smirnovą pažįstu labai seniai. Galima sakyti, nuo jos vaikystės, nes jau daug metų bendrauju su jos tėvais. Baigusi vidurinę Tverečiuje, Rita kurį laiką gyveno ir dirbo Visagine, po to persikėlė į Vilnių. Mane labiausiai nustebino tai, kad Rita, metusi ramų darbą, pradėjo dirbti taksi vairuotoja. Kažkaip sunkiai įsivaizdavau trapią moterį, vežančią įvairias kompanijas. Kadangi karantinas faktiškai sustabdė keleivių judėjimą ir keleivių pavėžėjimas sustojo, Rita tiek pavasarį, tiek dabar laiką leidžia sugrįžusi į Tverečių. Čia su ja ir kalbėjausi apie keleivių pavėžėjimo specifiką, apie kitas gyvenimo peripetijas.

- Rita, palikusi Visaginą, kur galėjai ramiai gyventi, nusprendei važiuoti į Vilnių. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

Į Vilnių išvažiavau ne sau geresnio gyvenimo ieškodama, o norėdama sudaryti geresnes sąlygas sūnui tobulėti. Savo gyvenimu Visagine aš buvau patenkinta. Viskas, ką turėjau, mane tenkino, bet nemačiau perspektyvų vaikui. Ypač po atominės uždarymo. Visaginas tiesiog akyse tuštėjo, ir perspektyvų vystytis faktiškai neturėjo, ir aš supratau, kad reikia kraustytis. Tas kardinalus sprendimas buvo priimtas tik galvojant apie Sūnaus Daniel ateitį.

- Bet Visagino pakeitimas į Vilnių nebuvo lengvas?

- Nebuvo lengvas. Pirmus pusę metų net darbo, kuris mane bent šiek tiek tenkintų, negalėjau rasti. Teko mokytis integruotis į darbo rinką, nes nebuvau įpratusi ieškotis darbo, siūlyti save, teikti save darbdaviams, kad aš esu tinkamas kandidatas. Visagine darbo paieškos buvo palyginus lengvos, ten vieni kitus pažįsta ir atsiranda žmonių, kurie tave rekomenduoja, o Vilniuje tu turi išmokti save pardavinėti tikrąja to žodžio prasme. Tą padaryti nėra lengva, nes konkurencija Vilniuje labai labai didelė, o kadangi mano charakteris ganėtinai maištingas, tai eiti ir siūlyti save tikrai nebuvo lengva. Man labai sunku įrodinėti, kad aš verta užimti vieną ar kitą vietą. Aš esu individualistė, labai nemėgstu savęs reklamuoti, nemėgstu dėmesio sau. Esu tylus darbuotojas, sąžiningai atliekantis savo darbą.

- Rita, o kaip tu sugalvojai eiti dirbti į taksi firmą? Juk iš pažiūros tai sunkus ir net pavojingas darbas. Klientų būna visokių.

- Darbų, ieškodama to, kuris man patiktų, Vilniuje pakeičiau nemažai. Pakeičiau gal kokias 5 darbovietes. Nors ir sekėsi visai gerai – pradėjau nuo administratorės iki personalo vadovės. Viskas lyg ir gerai, darbo sąlygos geros. Kaip ir turėčiau džiaugtis, bet visą laiką jautiesi lyg ne savo lėkštėj sėdėtum, ir negali suprasti, kas negerai. Keičiau ir įmonės profilius, nuo telekomunikacijų įmonės mečiausi į brokerių bendrovę, vėliau logistika, ir vėl kažkur ėjau. Tas saviieškos maratonas tęsėsi tol, kol vieną kartą užkliuvo skelbimas, kad reikalingi taksi vairuotojai, nepriklausomai ar vyras, ar moteris, o kadangi vairavimas buvo vienas didžiausių pomėgių, tad nutariau išbandyti. Išbandžiau ir pajutau, kad tai, ko taip ilgai ieškojau. Nuėjau dirbti į tikrą taksi įmonę. Nežinojau, net kokia tai įmonė. Paskambinau. Pakvietė ateiti. Atėjusi pamačiau daug jaunimo, vos ne vyriausia tarp jų buvau. Vadovai net neklausė manęs navigacinių sugebėjimų, netikrino mano vairavimo gebėjimo. Jie tiesiog pabendravo su manimi ir paklausė, kada galiu pradėti dirbti. Sakau, gal rytoj. „Gerai, ateik rytoj“, - išgirdau atsakymą. Man davė automobilį ir aš pradėjau dirbti.

- Rita, ar prisimeni, kokia buvo tavo kaip taksi vairuotojos diena?

- Tai nebuvo diena, tai buvo naktis, nes iš pradžių neišėjau iš ankstesnio darbo, ten dirbau dienomis, o taksi – naktimis ir savaitgaliais. Pirmoji mano pamaina prasidėjo vėlų penktadienio vakarą. Prasidėjo pirmieji užsakymai ir didžiulis stresas. Anglų kalbos žinios buvo nulinės, o taksi firma, kurioje įsidarbinau, buvo prestižinė, pagrindiniai klientai buvo viešbučių svečiai. Mes aptarnaudavom daugiau nei pusę Vilniaus viešbučių. Labai svarbu buvo dreskodas (aprangos kodas), muzikos kodas, mes ne tik apsirengti turėjome kaip pridera, bet ir muzikos negalėjome klausytis kokia pakliuvo. Automobiliams buvo irgi aukšti reikalavimai. Taksi vairuotojas net rūkyti likus 10 minučių prieš užsakymą negali, o apie rūkymą automobilyje negalėjo būti nė kalbos. Kad klientas jokio tabako kvapo nejaustų. Išvažiavus pirmą kartą buvo begalinis stresas ir baimė nepasišiukšlinti. Įgūdžių neturiu, kalbos nesuprantu, gatvių nežinau, navigacija naudotis nemoku... Laimei, kad puikiai dirbo dispečerinė tarnyba ir dispečeris kaip navigacija aiškino, kaip važiuoti, bet kuriozų, žinoma, neišvengiau, teko ir per raudoną pravažiuoti, ir per „Plytą“, teko ir klientų atsiprašinėti. Laimė, kad klientai buvo geranoriški. Paradoksas, bet tą pamainą gavau rekordinę „arbatos“ sumą. Klientai, matyt, matė, kaip aš esu išsigandusi ir norėjo mane paskatinti. Reziumuojant savo pirmą pamainą galiu pasakyti, nors ji buvo pilna streso, bet kartu ir nuostabi, - šyptelėjusi sako Rita.

- Bet su laiku ir patirtis atėjo, ir streso mažiau?

- Žinoma. Ir Vilnių diena iš dienos geriau pažinau. Kol dirbau taksi įmonėje, teko ir egzaminus kelių policijoje laikyti. Ten buvo klausimai iš įvairių sričių, ne tik iš kelių eismo taisyklių. Kai darbas mėgstamas, tai visos kliūtys yra įveikiamos. Po dviejų savaičių aš išėjau iš ankstesnio darbo ir pradėjau dirbti tik taksi įmonėje, nes supratau, kad ten mano vieta.

- Rita, į taksi įsėda įvairių žmonių, ar nekyla problemų? Pavojų?

- Taip, veži įvairius žmones, bet ekstremalių situacijų nebuvo. Kai dirbau taksi, mūsų klientūra, galima sakyti, buvo elitinė – tą garantavo kaina, kuri buvo nemaža. Mus rinkdavosi žmonės, kurie vertina kokybę, o ne kainą. Su mumis nevažiuodavo tie, kurie norėjo važiuoti pigiai. Klientūra buvo išskirtinė ir saugi.

- O kaip dėl anglų kalbos? Teko jos pasimokyti?

- Teko persilaužti. Jeigu į tavo vairuojamą automobilį įsėda anglakalbis klientas ir veži jį iš oro uosto į „Kempinski“, tai gėda net elementariai nesusikalbėti. Teko persilaužti ir pradėti kalbėti. Aš maniau, kad nemoku anglų kalbos, nors jos nesimokiau, bet kai atsiranda poreikis, tu tą padarai. Aš klausydavausi, ką kalba klientai. Jie buvo labai geranoriški, jei pasakydavau, kad mano anglų kalbos žinios yra prastos, jie man padėdavo, pataisydavo. Kuo patiko užsieniečiai? Jie nėra vertintojai, jie tau padeda nuoširdžiai, nekabina etikečių. Jie jaučia pagarbą aptarnaujančiam personalui. To labai trūksta mūsų tautiečiams. Iš užsieniečių arogantiško elgesio nesu sulaukusi. O mūsų tautiečiai kupini arogancijos, daugiausia jauni žmonės. Jaunimas mėgsta klijuoti etiketes, o ir elgiasi taip, kad tarsi tu būtum tarnas, o jie – karaliai. Gaila, kad ta taksi įmonė bankrutavo, dabar dirbu pati sau, nuo nieko nepriklausau, tik nuo programėlės, per kurią gaunu iškvietimus, o bankrotą paskatino į Lietuvą atėję pavėžėjai. Aš iki šiol ilgiuosi darbo taksi įmonėje.

- Rita, ar kartais nebuvo tokių situacijų, kai buvo baisoka.

- Šitą klausimą išgirstu dažnai. Galbūt tai stereotipai, išlikę iš sovietmečio ar nepriklausomybės atkūrimo pradžios, kai taksistų darbas buvo pavojingas, ir įvykių įvairiausių buvo, tad moteris, dirbanti taksi, buvo unikumas. Dabar daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir žmonių mąstymas. Visų pirma daug kas priklauso nuo tavęs pačios, kaip tu sutinki žmogų, kiek tu jam leidi. Tai labai svarbu. Jei tu į žmogų reaguosi agresyviai, agresijos ir sulauksi. Jei su pykčiu, pykčio sulauksi. Tai natūralu. Jei esi geranoriškas, jei parodai, kad esi tik vairuotoja, tai ir visos fantazijos atšoka. Per šešerius metus, kai dirbu su keleivių pavėžėjimu, nė karto neteko susidurti su priekabiavimu. Saugumą užtikrina ir pati programėlė. Nekyla minčių, kad kas nors blogo gali įvykti, o gal man tiesiog sekasi, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Rita, ar būna tokių romantikų, kai įsėdę du jauni žmonės paprašo tiesiog pavažinėti po vakarinį Vilnių?

- Gaila, bet tokių romantikų neteko sutikti. Kai dirbau tikrajam taksi, pasitaikydavo, kad viešbučių svečiai užsisakydavo pasivažinėjimą po Vilnių. Ir tu vos ne gidu turėjai būti. Reikėjo ir Vilniaus istoriją bei įdomiausias vietas žinoti. Pavėžėjime neliko taksi darbo romantizmo. Tai tik sausas darbas.

- Ar per tuos metus sutikai žmonių, su kuriais norėtum dar susitikti?

- Yra ir ne vienas. Žinoma, tikimybė, kad kada nors juos sutiksiu, labai labai maža. Vienas iš tokių žmonių – budistų vienuolis. Tai buvo be galo įspūdinga kelionė, ir labai gailėjausi, kad mano anglų kalbos žinios prastos. Labai norėjosi su tuo žmogumi daugiau pasikalbėti, buvo labai įdomu jo klausytis. O iš lietuvių, tai kai kurie tapo mano pažįstamais, apsikeitėme kontaktais ir bendraujame iki šiol.

- Rita, ar būna atvejų, kai klientai daiktus palieka?

- Žinoma, būna, ir tai gana dažnas atvejis. Beskubėdami žmonės ir pinigines, ir telefonus yra palikę. Vieną kartą moteris net lagaminą buvo palikusi. Tiems atvejams ir yra duodami telefonų numeriai. Yra abipusis pavėžėjo ir kliento ryšys.

- Darbas darbu, bet ar lieka laiko pomėgiams, laisvalaikiui?

- Kai nori, to laiko randi. Taip mano kelyje atsirado Šaulių sąjunga, į kurią ir sūnus Daniel, ir aš įstojome. Disciplina man priimtina ir reikalinga mano darbe, tad ir Šaulių sąjungos užsiėmimuose tai manęs negąsdino. Aš moku save disciplinuoti, tad karyba man nėra svetima, o ir mano darbo specifika buvo palanki Šaulių sąjungai ir netrukdė viena kitai.

- O tikrą ginklą teko rankoj laikyti?

- Ne tik laikyti, bet ir šaudyti teko. Net panišką baimę viskam, kas šauna, lydėjusią nuo vaikystės, įveikiau. O šaudžiau, kaip sakė instruktorius, visai gerai.

- Rita, mes dažniausiai turime širdžiai mielą kampelį, į kurį visada gera sugrįžti... Pandemija, karantinas ir tave paskatino daugiau laiko praleisti Tverečiuje, tėvų namuose?

- Situacija, susijusi su Covid-19, gal ne priminė, bet nurodė kryptį. Aš jau iki tol vis dažniau galvojau apie išvykimą iš miesto. Darbas, kurį dirbu, man patinka, bet aš jau pradedu pavargti nuo to triukšmo, skubėjimo, esu ramybės žmogus, esu romantikė. Man patinka tyla, man patinka vienatvė, mėgstu pabūti vienumoje. Miestas mane išsekina. Aš labai atsakingai žiūriu į savo darbą ir daug savęs išdalinu miestui, žmonėms, kuriuos pavėžėju, ir tiek daug, kad man neužtenka laiko pasikrauti energijos. Pavasarį per pirmą karantiną, kai sugrįžau į Tverečių, pajutau, kaip čia lengva kvėpuoti. Atsirado poreikis kurti, rūpintis savimi, supratau, kad būti laimingai nereikia pinigų, laimei nereikia karjeros, prestižo. Laimei reikia būti ten, kur tau gera, kur tau yra skirta, kur tavo vieta. Mano vieta greičiausiai čia, Tverečiuje, tėvų namuose, gražioje erdvėje tarp Tverečiaus ežero ir Dysnos upės. Mano namai bus ten, kur bus mano artimi žmonės... Aš visą laiką filosofiškai žiūrėjau į gyvenimą, ir manau, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Visą laiką stengiausi klausti savęs, ne kodėl taip atsitiko, o vardan ko taip atsitiko, ir toje situacijoje rasti kažką gero ir naudingo. Dabar aš žinau kryptį, kuria turiu eiti. Taip, man sekėsi, bet aš nebuvau savimi. Dabar aš atradau tą vietą, kur esu savimi. Ačiū Dievui. Gamta – mano namai. Man patinka būti gamtoje, fotografuoti gamtą. Be fotografijos dar patinka kurti rankdarbius, tą paskutinį kartą dariau būdama paauglė, ir staiga supratau, kad man tą daryti patinka. Ekstremalios situacijos šalyje sudarė terpę man pažvelgti įdėmiau į save. Svarbu tokiose situacijose ne pasiduoti baimei, o ieškoti teigiamų sprendimų. Reikia įsiklausyti į gyvenimą ir išgirsti, ką jis tau sako. To, ko mes norim, dažniausia ir yra tai, ko mes norim. Gyvenimo situacijos kartais taip pakoreguoja mūsų planus, kad ateityje daug kas turi pasikeisti, - sako mano pašnekovė Rita Smirnova.

- Rita, ką pasakytum moterims, merginoms, kurios norėtų dirbti taksi ar keleivių pavėžėjime?

- Eiti drąsiai ir išbandyti save. Svarbiausia – netikėti stereotipais. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, - baigdama mūsų pokalbį sako Rita Smirnova, radusi ramybės oazę Tverečiuje...

Algis JAKŠTAS

Ritos Smirnovos asm. arch. nuotr.