Kaip greitai bėga laikas... Prieš dvi savaites mes net nesupratome, kad ateis diena, kai eglutė – miela, žalia, mišku kvepianti eglutė turės iškeliauti iš mūsų namų. Žinoma, ji jau pavargo... ir spygliai išretėjo, ir žalioji spalva nublanko. Ar dar liko nors kiek mūsų meilės šiam medeliui?

Nukirsta, iš miško atvežta ir ilgai mus džiuginusi eglelė po Trijų karalių išlydima iš mūsų namų. Tačiau kaip tą darome – ar gerbiame ją, ar palydime taip, kaip derėtų. Juk ją sutikome (tik pabandykite tai prisiminti) lyg brangiausią viešnią...

Kur dėti eglutę? Šiandien šis klausimas turi kelis atsakymus. Visuose miestuose ir veikliose seniūnijose nuo naujųjų metų nukirstos eglutės, eglių šakos surenkamos. Vilniuje tokių surinkimo vietų 90, Kaune – daugiau kaip 50, Šiauliuose 12, Jonavoje 16. Kur keliaus šios eglutės, kurių sukaupiama šimtai tonų?

Dalis šių eglučių bus susmulkinta ir panaudota kaip struktūrinis priedas kompostuojant atliekas, kitos taps biokuru. Beje, taip – atiduodant ugniai krosnyje ar židinyje (tik ne deginant lauke), eglutes gali išlydėti tie, kas neturi galimybės ją nunešti iki specialaus surinkimo konteinerio. Tačiau būna ir kitokių jų panaudojimo būdų – švarių (neapipurkštų lakais, neapdorotų) eglučių laukia žirgynai, nes arkliai prie šieno ir šienainio mėgsta kramtyti eglių šakas, graužti žievę. Spygliai ir žievė turi daug vertingų medžiagų, vitaminų, todėl gali tapti puikiu arklių maisto papildu.

O ką daryti su kėniais ir eglutėmis, kurias puošėme gyvas? Kol kas jų nedera nešti į lauką, „atiduoti“ žiemai. Vėsioje, bet šviesioje patalpoje negausiai laistomi medeliai išgyvens iki pavasario, o tada juos bus galima sodinti pasirinktoje vietoje. Kur – tą geriausiai žinote jūs.

Selemonas PALTANAVIČIUS