Mes turime 137 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:694
mod_vvisit_counterŠią savaitę:22222
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92946

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Žmogus su kiaulės akimis

2021 m. sausio 9 d.

Prisipažinsiu, kad į savo gimtinę nuvažiuoju labai retai. Pagrindinė priežastis ta, kad ten nebėra man brangių žmonių – tėvų. Abu senokai ilsisi už kaimo esančiose kapinaitėse. Dėl jų amžinojo poilsio vietos priežiūros aš čia vis dar atvažiuoju, bet, kaip jau sakiau, nedovanotinai retai. Žinotumėte, kiek randu pasiteisinimų savo tingumui pateisinti: tai kažką skauda, tai pavargusi, tai visokiausi įsipareigojimai laisvo laiko nepalieka.

Nors, kaip jau sakiau, tėvų seniai nebėra, todėl lyg ir turėjau apsiprasti su tuo, kad namai tušti, kad niekas nepasitiks, neapkabins ir neapsidžiaugs mano atvykimu, bet vis dar suspaudžia širdį iš kišenės išsitraukus namų raktą ir bandant įkišti jį į rakto skylutę. Juk tada, kai manęs čia laukdavo, man pačiai nereikėjo atsirakinti spynos, nes visada būdavo atrakinta, visada kvepėdavo tik ką išvirta mėtų arbata ir tėvo surūkytos suktinės dūmais... Taigi...

Anksčiau atvažiavusi dar aplankydavau kaimynus, su kuriais bendravo mano tėvai ir su kurių vaikais aš nuo pat vaikystės augau. Dabar to nebedarau, nes tų žmonių irgi nebėra.

O šį kartą dar prieš įvažiuodama į pagrindinį kaimo keliuką pamačiau laidotuvių procesiją. Keista buvo toji procesija – paskui karstą ėjo vos keturios moterys ir vienas vienintelis vyras. Mūsų kaime taip niekada nebūdavo. Jei mirdavo kuris nors kaimo gyventojas (visi buvo senbuviai), tai į paskutinę kelionę jį palydėdavo visi, kas tik galėdavo paeiti. Atvažiuodavo ir kaimo žmonų vaikai, todėl susidarydavo tikrai didelė kolona su gėlėmis ir vainikais. Tokia buvo nerašyta taisyklė. Todėl ir nustebau, kad palydinčiųjų tiek mažai, o kaimas taigi nemažas. Keista...

Sutvarkiusi savo tėvų kapus, jau taikiausi eiti pro vartus ir važiuoti namo, bet smalsumas nuvedė prie tik ką palaidoto žmogaus kapo. Iš toli mačiau, kad galvūgalyje tikrai yra įbestas medinis kryžius, ant kurio, tikėjausi, bus užrašytas to mirusiojo vardas ir pavardė. Taip ir buvo. Perskaičiau ir pirmiausia pagalvojau, kad aš to žmogaus nepažinojau. Pamaniau, kad gal koks kaimo naujokas, neseniai nusipirkęs kurį nors iš kaime esančių tuščių namų. Ir tik įsėdus į automobilį „atėjo nušvitimas“ – taigi čia žmogus, kurį kaimo žmonės vadino ne vardu ir pavarde, o Kiaulės akimis. Taip taip, Kiaulės akimis ir niekada niekaip kitaip. Tada ir supratau, kodėl mirusįjį palydėjo neįprastai mažai žmonių – šito žmogaus kaime niekas nemėgo, stengėsi su juo nebendrauti, vengė bet kokių susitikimų. Tuo labiau viešnagių.

Sėdėdama automobilyje prisiminiau savo vaikystę. Nežinau, kiek man tada buvo metų. Žinau tik tiek, kad į mokyklą dar tikrai nėjau. Kai vieną, kitą, trečią kartą išgirdau suaugusiuosius kalbant, kad Kiaulės akys padarė tą ir tą, kad Kiaulės akys buvo ten ir ten, sumaniau palyginti kiaulės ir to žmogaus akis. Kadangi mano tėvai tuomet augino net ne vieną kiaulę, tai aš nutaikiusi progą kai niekas nemato nubėgdavau į tvartą ir įsistebeilydavau į kiaulių akis. Man atrodė, kad jos tikrai tokios pačios, kaip žmonių. Yra ir blakstienos, tik antakių nėra. Tada bėgdavau į Kiaulės akimis vadinamo žmogaus namus ir stengdavausi žiūrėti jam tiesiai į akis – nieko neįprasto aš jose nemačiau. Tiesa, vieną kartą tas žmogus mane, įsispitrijusią į jį, grubokai pastūmė ir dar kažką labai negražiai pasakė. Nesupratau aš tų žodžių, bet man pasirodė, kad tikrai labai negražūs jie buvo...

Jau buvau atšventusi pilnametystę, kai kartą išgirdusi tėvus kalbant apie Kiaulės akis paklausiau, kodėl tas žmogus taip vadinamas. Tada ir sužinojau tokių dalykų, kokių nesitikėjau išgirsti. Pasirodo, Kiaulės akys jaunystėje buvo „nuskriaudęs“ jį įsimylėjusią kaimo mergaitę, bet šito savo „žygdarbio“ išsigynė, kaltę versdamas kitiems kaimo jaunuoliams. Sako, kad gimęs berniukas buvo iš akies trauktas Kiaulės akys.

Kaimo žmonės ėmė pasigesti įvairių žemės ūkio padargų iš nerakintų ūkio pastatų. Žinoma, eidavo vienas pas kitą, klausinėdavo, gal kas ką matė, gal kas ką žino, bet žinančių ar kažką mačiusi neatsirasdavo. Apvogti kaimo žmonės eidavo dingusių daiktų ieškoti. Bene aktyviausias paieškų talkininkas būdavo Kiaulės akys. Jis vis bandydavo paspėlioti, kas galėtų vagiliauti, įvardindavo tai vieną, tai kitą kaimo žmogaus pavardę, kol po kurio laiko visi įsitikino – vagis tai jis. Tada ir sakydavo: „Matot kokias kiaulės akis turi žmogus – pats vagia ir lenda žmonėms į akis apkaltindamas niekuo dėtus žmones, pats įsijungdamas į vagies paieškas“.

Gal net ne vienus metus aukštesnės tuometinės valdžios įstaigos gaudavo anoniminius skundus, kuriuose būdavo rašoma, kad tai vienas, tai kitas, tai trečias kaimo žmogus padarė kažką neleistino. Važiuodavo komisijos, tikrindavo, bet nieko nusikalstamo nerasdavo. Vos tik nurimdavo šurmulys, žiūrėk vėl kokia komisija atvažiuoja kokio nors anoniminio skundo tirti. Ir vėl faktai nepasitvirtindavo. Kaimo žmonės piktinosi skundiku ar skundikais, bandė kažkaip išsiaiškinti, kas galėtų taip negražiai elgtis, bet išaiškinti nepavykdavo. Susipyko kaimo žmonės, dingo pasitikėjimas, buvusi draugystė.

Vieną kartą atsitiko taip, kad eilinį kartą atvykus skundo tyrėjui pas vieną kaimo žmogų, tas, pamatęs, kad tikrintojas turi gautą skundą atsivežtame segtuve, sugalvojo būdą išsiaiškinti anoniminį skundiką – pasiūlė svečiui pasivaišinti maždaug 20 metų išlaikytu naminiu vynu. Svečias sutiko. Šeimininkas, pamatęs, kad svečias „nespjauna“ į taurelę, pylė dar ir stipresnio gėrimo, po to dar stipresnio. Žodžiu, vaišino tol, kol svečias užsnūdo tiesiog prie stalo. Tada vaišingasis šeimininkas išsiėmė iš svečio segtuvo tą ranka (tuomet apie kompiuterius niekas net nebuvo girdėjęs) rašytą tekstą. Kol svečias saldžiai miegojo, šeimininkas apibėgiojo net keletą kaimynų, visiems rodė tą skundą ir visus prašė pasakyti, kieno, jų manymu, braižas. Visi tvirtino vienodai – Kiaulės akių. Vėliau kaimo žmonės kalbėdamiesi tarpusavyje priėjo prie išvados, kad Kiaulės akys buvo tas žmogus, kuris labiausiai smerkė skundų rašytoją, juo piktinosi. Kaip supratote, jis pats ir buvo tų rašliavų autorius.

Dar pasakodavo žmonės, kad, pasiskolinęs pinigų, atiduodavo tik pusę, o kitą pusę pažadėdavo grąžinti vėliau. O kai ateidavo tas laikas, akis išvertęs dievagodavosi, kad iš karto atidavė viską, todėl tikrai nieko nebeskolingas.

Daug, oi daug įvairiausių situacijų vieni kitiems papasakodavo kaimo žmonės. Kiaulės akys pridaro įvairiausių kiaulysčių (tiesiogiai arba užuolankomis), o atėjęs pas tą žmogų šypsosi į akis lyg niekur nieko...

...Kaimo žmonės skriaudų neatleido, tyčiojimosi iš jų nepamiršo, todėl ir į paskutinę kelionę jo niekas nenorėjo palydėti...

Genovaitė ŠNUROVA