Mes turime 171 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:495
mod_vvisit_counterŠią savaitę:22023
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92747

Tai - mano gyvenimas

2021 m. sausio 9 d.

Pasakojimas apie skubios pagalbos specialistę Danguolę Kulienę

Nešdamiesi sunkią naštą – Covid-19 – pradėjome 2021-uosius. Apribojimai, baimė, daug nežinomųjų. Mums, lyg ir iš šalies žiūrintiems į situaciją, kuri kaitaliojasi lyg kaleidoskope, daugelis dalykų atrodo vienaip, o medikams daug kas atrodo kitaip. Bene pirmieji su daugeliu nežinomųjų susiduria greitosios pagalbos komandos. Šį kartą mano pokalbis su švenčionėliškiams ir Ignalinos rajono gyventojams gerai pažįstama Danguole Kuliene, kuri ilgą laiką dirbo slaugytoja Ignalinos greitosios pagalbos skyriuje, o dabar nuo 2017-ųjų dirba Vilniuje skubios pagalbos specialiste Vilniaus greitosios pagalbos stotyje.

Romos imperatorius filosofas Markas Aurelijus rašė: „Laimė žmogui – daryti tai, kas tinka žmogaus prigimčiai“, ir vienas iš tokios laimės veiksnių – padėti kitam. Gaila, kad su pašnekove dėl karantino ir apribojimų teko kalbėtis telefonu, nes visada smagu bendrauti su besišypsančia gerai pažįstama Danguole Kuliene. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo:

- Danguole, kodėl baigusi Švenčionėlių vidurinę pasirinkai medikės profesiją? Ar tai buvo vaikystės svajonė?

- Gimiau aš Ignalinos rajone, Apšiūtų kaime, o vėliau su tėvais persikėlėme gyventi į Švenčionių rajoną. Mokiausi Švenčionėliuose. Baigusi Švenčionėlių vidurinę mokyklą įstojau į Uitenos medicinos mokyklą, į felčerės specialybę. Taip, tai buvo mano vaikystės svajonė. Vaikystėje pirmos mano pacientės buvo lėlės, o kai reikėjo mokykloje surinkti medžiagą apie būsimą profesiją, aš surinkau apie mediciną. Žinojau tvirtai, kad būsiu medikė. Tiesa, nežinojau, kokioj srity dirbsiu. Gavusi felčerės diplomą pradėjau dirbti Ignalinos greitosios pagalbos skyriuje. Ten išdirbau vos ne tris dešimtmečius – iki 2017-ųjų. Dabar dirbu Vilniaus miesto greitosios pagalbos stotyje.

- Danguole, kodėl sąlyginai ramesnį gyvenimą, darbą Ignalinoje iškeitei į sudėtingesnį – Vilniuje?

- Norėjau daugiau praktikos, norėjau tobulėti, o gal ir savotiško ekstrymo, patirties, sudėtingesnių situacijų. Taip, tokių situacijų būdavo ir dirbant Ignalinoje, bet norėjosi kažko naujo, nes darbas, kurį dirbau ir dirbu, žavėjo nuo pat pradžių, ir todėl visada galvoju apie naujas patirtis, o Vilniuje tos patirties tikrai daugiau įgyju.

- Ar prisimeni savo pirmąjį budėjimą?

- Prisimenu. Pats pirmas išvažiavimas nebuvo sunkus. Žmogui buvo blogai po alkoholio vartojimo. Patyrusi kolegė mane pamokino, kokia gali būti situacija, ką reikėtų daryti, bet nuvykusi gerokai išsigandau, nes žmogus labai drebėjo. Pirma mintis buvo, kad žmogus miršta, bet jam buvo tiesiog abstinencijos būklė po daugiadienio alkoholio vartojimo, nors mane jo būsena gerokai išgąsdino, tada paskambinau savo vyresnei kolegei, kuri mane padrąsino, patarė, ką padaryti ir viskas baigėsi gerai. Štai tokia buvo mano pirma patirtis. Aš visada klausdavau didesnę patirtį turinčių kolegų. Kai kolegės grįždavo iš iškvietimų, visada klausdavau, kas buvo, ką darė. Ir užrašus vesdavau, kur aprašydavau vieną ar kitą situaciją, ir mokinausi, gilinau praktines žinias iš kolegų patirčių.

- O ar pati savo jau solidžia patirtimi pasidalini su jaunesniais kolegom?

- Žinoma! Aš dar ir antrą darbą turiu – vedu mokymus, dalinuosi patirtimi. Dar dirbu ir Kauno krizių centre. Ten mokymų metu dalinamės patirtimi ir su medikais, ir su visuomenės nariais. Pas mus į greitąją ateina jauni žmonės, praktikantai, kurie domisi darbu greitojoj pagalboj. Sulaukiu iš jų nemažai klausimų ir stengiuosi į juos atsakyti, važiuojam kartu į iškvietimus.

- Pirmas tavo pačios iškvietimas buvo palyginus lengvas, o ar prisimeni pirmą sunkų išbandymą?

- Tai buvo autoįvykis: jaunas motociklininkas susidūrė su autobusu. Motociklininko būklė buvo labai sunki, o ir visas krūvis teko man. Dabar savo komandoje turiu kvalifikuotą paramediką Edgarą Jančevskij, o ir vairuotojas, būsimas paramedikas Valerij Karankevič, turi patirtį, tad dirbti dabar daug drąsiau, o tada dirbome tik su vairuotoju, situacija buvo kritinė. Vaikinukas iš pradžių buvo su sąmone, vežant ją prarado, pagaliau būklę pavyko stabilizuoti, ir kai atrodė, kad viskas bus gerai, vaikinuko gyvybė užgeso. Tada aš patyriau didelį stresą, galvojau, kad kažko nepadariau. Man jo buvo labai gaila, ilgai prisiminiau jo akis. Verkiau, išgyvenau, nors ten nebuvo mano kaltės, aš viską padariau, ką galėjau...

- Danguole, ar prie tokių atvejų, kai nepavyksta išgelbėti žmogaus gyvybės, galima įprasti?

- Visada yra skaudu, bet jei po kiekvieno atvejo, kai nepavyko išgelbėti žmogaus gyvybės, verksi, pats gali susirgti. Taip, teko verkti pradžioje ir ne kartą, bet po to išmoksti įveikti tą stresą, jį nugesinti. Visiems, kurie klausia, patariu išeiti į gamtą, užsiimti mėgstamu pomėgiu.

- O kaip tu, Danguole, atsipalaiduoji po stresinių situacijų ar sunkių budėjimų?

- Pirmiausia stengiuosi užmiršti tuos sunkius potyrius. Tikra atgaiva yra pabūti gamtoje, su šuneliu pasivaikščioti, su keturračiu pavažinėti, su draugais pabūti. Dabar dėl Covid-19 įvestų apribojimų daug ko negalima padaryti. Labai mėgstu slidinėti, kai buvo galima išvažiuoti paslidinėti, žiemą visada imdavau atostogas ir su vyru Rimantu važiuodavom slidinėti.

- Grįžkim prie darbo Vilniuje. Jis sudėtingesnis, gal net pavojingesnis, juk eidama į iškvietimą nežinai, ką rasi ten, už durų?

- Aš dirbu reanimacinėj brigadoj, esu tos brigados vadovė. Mes gauname sunkesnius iškvietimus, ir streso kiekvieno budėjimo metu, žinoma, yra. Būna ir narkomanų, ir savižudybių. Dažnai tenka gaivinti žmones, net ir vaikus tenka gaivinti. Teko ir kūdikį gaivinti, ir gimdymą ir namuose, ir automobilyje priimti. Vilniuje daug ekstremalesnių atvejų. Žinoma, kūdikio gimimas, tegul ir nepasiekus gydymo įstaigos, yra malonus atvejis. Bet dirbdama Vilniuje ir patirties daug daugiau įgyju, kuri vėliau praverčia darbe. Aš tikrai nesigailiu iškeitusi sąlyginai ramesnį darbą Ignalinoje į sudėtingesnį Vilniuje. Dabar aš esu ten, kur ir turiu būti. Man labai šis darbas patinka. Esu laiminga galėdama dirbti mėgstamą darbą. Laiminga dar ir todėl, kad sveika, kad šeima sveika, visi gyvi, ir tokioj situacijoj, kokioj esam dabar, tai labai svarbu.

- 2019 m. tu tapai „Delfi“ skelbto konkurso „Tautos gydytoja“ nugalėtoja kategorijoje „Greitosios medicinos pagalbos medikė“.

- Tai buvo Vilniaus miesto „Delfi“ skelbtas konkursas „Tautos gydytojas“ ir tikrai buvo smagu laimėti, tai ir savotiškas darbo, kurį dirbu, įvertinimas.

- Danguole, prieš metus per pasaulį nusirito Covid-19 banga, pavasariop ji pasiekė ir Lietuvą. Kaip ruošėtės sutikti šį nematomą ir pavojingą priešą?

- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo nerimo, gal net savotiškos baimės, nes visų pirma galvoji ne apie save, o savo artimus žmones. Dėl savęs mažiausiai išgyveni, nes dirbi darbą iš pašaukimo ir negali pasislėpus laukti, kol viskas praeis. Jei pasirinkai tokį darbą, privalai vykdyti savo pareigą. Čia tu esi kaip karys, kuris privalo eiti, kovoti, nepaisydamas pavojų. Lygiai taip pat ir mes. Žinojom, kad tokį darbą teks daryti, ir tam ruošėmės. Išklausėme informaciją, gavome apsaugos priemones, domėjomės pasauline praktika. Ruošėmės tam, kaip mano mama vadina, frontui. Ir dabar važiuodami į iškvietimą, mes nežinom, ką rasime. Žmonės dažnai nepasako, kad karščiuoja ar turėjo kontaktą su sergančiu Covid-19. Jeigu nepasakoma visa informacija, mes būnam nepasiruošę, o tenka gaivinti žmogų, kuris realiai sirgo infekcija Covid-19. Tokioj situacijoj, nežinodami tikrosios padėties, patys atsiduriame pavojingoje situacijoje, rizikuojame, bet yra kaip yra, ir tą darbą turime dirbti ir padaryti iki galo. Gali kilti klausimas, kodėl svarbu pasakyti visą informaciją? Nes jei yra tikimybė, kad žmogus serga Covid-19, mes einame visai kitaip apsirengę, su pilna apsauga. Kaip mes vadiname – kosmonautų apranga.

- Danguole, ar prisimeni savo pirmą susitikimą su Covid-19?

- Žinoma, prisimenu. Tai buvo vyresnio amžiaus moteris virš 80 metų. Ji turėjo kontaktą su sergančiu Covid-19 artimu žmogumi, turėjo lėtinių. Mes ją atgaivinom. Ligoninėje paaiškėjo, kad ji serga Covid-19 ir po paros ji mirė. Taip mes patys labai rizikavom, bet padarėm viską, ką galėjom.

- Darbas siaučiant Covid-19 stipriai pasikeitė?

- Radikaliai pasikeitė. Atsirado daug daugiau rizikos.

-Danguole, jūsų komandoje trys žmonės, bet ar užtenka tiek ligoniui iš daugiabučio, ypač jei nėra lifto, išgabenti?

- Neša dažniausia vyrai, tenka šiek tiek kartais ir man padėti, būna įvairių situacijų, kai į pagalbą kviečiame net ir kitą ekipažą. Būna atvejų, kai ligonis sveria 250-260 kilogramų, tuomet į pagalbą kviečiame ugniagesius gelbėtojus. Tokius sunkius ligonius tenka kartais ir specialiu transportu vežti.

- Kai tarėmės dėl pokalbio, juokaudama sakei, kad ne tik keturratį vairuoji, bet ir greitosios pagalbos automobilį teko vairuoti?

- Taip, buvo toks atvejis. Dirbau dar Ignalinoj. Vežant ligonį sugedo greitosios pagalbos automobilio neštuvai, jie nesifiksavo, o ligonio būklė buvo labai sunki, laukti nebuvo galima, o čia neštuvai važinėjasi, į duris trankosi. Buvo baisu, kad ligonis su visais neštuvais gali iškristi pro duris. Kol galėjau, tol laikiau įsitvėrusi, bet paskui pajaučiau, kad daugiau negaliu išlaikyti. Vairuotojas sako, ką čia mes galim padaryti šitoje situacijoje, nes neštuvų suremontuoti negalima, ir delsti negalima, o aš atsakiau, kad galiu pavairuoti, o jis tegu laiko neštuvus. Taip ir padarėme. Aš patirties vairuoti turiu ir teises turiu. Vasarą baidares tenka vežioti, tad rizikos jokios nebuvo, atvažiavome sėkmingai.

- Danguole, kaip jau sakei, be pagrindinio darbo dar ir mokymus vedi. Kaip tau lauko ir sveikatos užtenka?

- Paprasčiausia tai, ką darau, man labai patinka. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Mokydama kitus, aš ir pati mokausi, pasisemiu žinių. Dabar dar paramedikus Vilniaus profesinėje mokykloje mokau. Esu laiminga, kad mane supranta ir palaiko vyras Rimantas. Be tokio palaikymo būtų sunku. Jis ir į gamtą mane stengiasi ištempti.

- Po viso mūsų pašnekesio – mano klausimas: ar nesigaili pasirinkusi šitą profesiją?

- Tikrai nesigailiu. Čia yra mano gyvenimas. Aš neįsivaizduoju, kokį dar darbą galėčiau dirbti išskyrus šitą, kurį dirbu. Aš esu savo vietoje, čia mano vieta.

- Ar dažnai apsilankai Trūduose, kur išaugai, Švenčionėliuose?

- Žinoma, dažnai apsilankau. Gaila, dabar to daryti negalima. O šiaip visas šventes švenčiam kartu. Juk ten tėvai gyvena ir brolis. Kaip kitaip. Jei tik galimybė yra, susiskambinam ir lekiam...

- Ir paskutinis klausimas. Danguole, ko palinkėtum sau, savo artimiesiems ir visiems prasidėjusiais 2021 metais?

- Pirmiausia norėčiau visiems palinkėti paties svarbiausio – sveikatos, ištvermės. Linkiu, kad žmonių tarpusavio santykiuose būtų mažiau pykčio. Būkime geranoriškesni vienas kito atžvilgiu. Skirkime daugiau dėmesio kitam, kad ir nepažįstamam žmogui. Stenkimės padėti vienas kitam ir, žinoma, meilės. Dabar daug abejingų žmonių, bet yra daug ir gerų žmonių. Šitoje situacijoje svarbu išsaugoti žmoniškumą, atjautą, meilę vienas kitam. Dabar daug atskirties. Mažinkime ją. Kartais susiduriu su tokia situacija, kai sergančiam žmogui net ne vaistai, o žodis padeda, - baigdama mūsų pokalbį sako Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbanti skubios pagalbos specialistė Danguolė Kulienė

O aš, padėkojęs jai už pokalbį ir palinkėjęs visokeriopos sėkmės, šį pasakojimą norėčiau užbaigti medicinos tėvu laikomo Hipokrato žodžiais: „Medicina yra pats kilniausias menas iš visų menų.“ Tik čia ne drobės tapomos, kuriamos eilės, o gelbstimos žmonių gyvybės. Savo indėlį į medicinos meną jau įnešė ir įneša skubios pagalbos specialistė Danguolė Kulienė, dirbanti Vilniaus greitosios pagalbos stotyje.

Algis JAKŠTAS

Skubios pagalbos specialistė Danguolė Kulienė.

 

Smagu, kai susirenka visa šeima. Danguolė Kulienė su sūnumi Mantu, dukra Lina ir vyru Rimantu.

 

Vilniaus greitosios pagalbos stoties reanimacijos brigada. Vadovė Danguolė Kulienė, vairuotojas Valerij Karankevič ir paramedikas Edgaras Jančevskij.

 

 

Konkurso „Tautos gydytojas“ laureatų apdovanojimas. Trečia iš dešinės – kategorijos „Geriausia greitosios medicinos pagalbos medikė“ nugalėtoja Danguolė Kulienė.

Danguolės Kulienės asm. arch. nuotr.