Mes turime 422 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4414
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14601
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90631
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nepelnytai paniekinta drebulė

2021 m. sausio 16 d.

„Tiek tos mantos, kiek iš epušės lentos“. „Įsižiūrėjo, kaip velnias į epušę...“ Kiti mūsų medžiai nenusipelnė tokių negražių patarlių ir negerų prietarų, tik drebulė. Pasak legendos, Judas, išdavęs Kristų okupantams romėnams, sąžinės graužiamas, pasikorė ant drebulės, mat kiti medžiai, priėjus Judui, pakeldavo šakas ir jis negalėjo jų pasiekti. Tik drebulė nepakėlė žemutinių šakų. Nuo to karto ji liko „minkštos širdies“, kuri, neilgai pagyvenus, ir visai sugenda...

Baltų genčių mitologijoje drebulė, deja, taip pat „išdavikų medis“. Būtent Drebulė, Eglės dukra, išdavė savo tėvo – žmogaus-žalčio – vardą giminės vyrams, kurie jį užkapojo dalgiais. Istorikai mano, kad Drebulės išdavystė – tai moterų valdžios praradimo simbolinė pradžia, pradėjus irti atskirų genčių bendruomenėms. Nuo to laiko prasidėjo moters įvaizdžio menkinimas, jos reikšmės žeminimas, gentyse įsigalėjo vyrų viršenybė. Vyrų svarba išaugo iki to, kad jie „suprato“ moteris esant svarbiausia pagunda į nuodėmes... Taigi, naujų tradicijų ir prietarų įtakoje moteris, už „bausmę“ paverčiama menkaverčiu medžiu.

Ar ne iš tos tolimos senovės yra atėję ir iki XX a. gyvavę niūrūs prietarai apie drebulės medį? Įdomu, kad ant drebulinių malkų laužų viduramžiais degindavo eretikus. Statant namą, jo kampuose įkaldavo drebulinius kuolelius blogosioms dvasioms atbaidyti. Pirktą arklį ar sergančią karvę vesdavo per drebulės šakas, suklotas ant žemės – kad raganos gyvulių nekliudytų. Ligonį sodindavo ant šviežio drebulės kelmo, kad „raganos medis“ žmogaus ligą sau pasiimtų.

Lietuvoje drebulė gana dažna, įprasta. Bet rytinėje, pietinėje dalyse ir pajūryje jų gerokai mažiau. Geriausia drebulėms augti – Vidurio Lietuvos žemumose. Pasaulyje drebulės išplitusios milžiniško ploto areale: nuo Ispanijos iki Kamčiatkos ir Japonijos, apima dalį Kinijos. Pasitaiko Graikijoje, Turkijoje ir net Islandijos saloje, kur jos įstengia išaugti tiktai krūmeliais. Jei legenda apie Judą teisinga, vadinasi, drebulės augo ir Palestinos krašte, bet dabar nebeliko. Sunku jas įsivaizduoti tenykštėse sausose akmenuotose pusdykumėse, kur tik avių ir ožkų bandos išgyvena. Kas žino, kur tiesa, juk legenda kalba apie 2000 metų senumo įvykius.

Drebulė iš tiesų skiriasi nuo kitų medžių. Originalios savybės matyti žieduose, lapuose, žievėje, medienoje ir net kelmuose. Jų atžalos per vasarą išsistiebia iki 2 m ir kiti mūsų medžiai jų pavyti negali. Užtat drebulės išrankios, joms reikia derlingos ir drėgnos žemės ir nenoriai gyvena su pušimis. Auga sparčiai, nes amžius trumpas, reikia skubėti. Tačiau kirtimų užmirštos ir neliečiamos jos žaliuoja 100 ar net 140 metų. Aukščiausia Lietuvos drebulė išaugo Pakruojo r. – 33,5 m. O jai tik apie 75 metus. Vienas iš pačių galingiausių drebulių Lietuvoje vis dar galima matyti Biržų girioje. Estijos rekordininkė siekia 39, Latvijos – 40,5 m aukščio. Lenkijoje, Bieloviežo girioje, kur žemė ypač trąši, stiebiasi  41 m. drebulės. Didžiagirio ar Tverečiaus miškuose tebėra įspūdingų apie 2,40 m apimties drebulių. Ačiū visiems, kurie jas užmiršo, todėl vešliai žaliuoja...

Drebulinė mediena minkšta, lengva. Degtukai – visi iš drebulės išskaldyti. Įdomu, kad nuvirtusi ant žemės drebulė prisigeria drėgmės, pūva, bet keista, kad jos skiedromis dengiami stogai. Pasirodo, sausai išdžiūvusi drebulės mediena tvirta ir kieta. Jei vanduo įsigeria į lenteles, netrukus išdžiūna ir toliau saugo namus nuo lietaus.

Kartą lankiausi Onegos ežero Kižų saloje, kur etnografiniame muziejuje stovi senovinė daugiabokštė cerkvė. Jos kupolai padengti ąžuolo lapų formos drebulinėmis lentelėmis. Jų reikėjo prikalti per 22 000. Stebėjomės: tai milžiniškas darbas, juk greit jį teks kartoti. Bet sužinojom, kad kupolų danga išsilaiko 15 ir daugiau metų.

Kodėl drebulė šlama ir virpa kitaip, nei kiti medžiai? Jos lapai dideli ir sunkūs plonų kotelių atžvilgiu. Lapai laisvai kabo, lyg dirbtinai sukabinti, o jų didelį paviršių lengvai pajudina net silpnas vėjelis. Kyla virpėjimas, lapai trinasi tarpusavy, šiurena vienas į kitą ir miške girdėti kaip metališkai šlama ir barška drebulių viršūnės. Rudenį drebulės vėl nustebina, šiuokart – nežemišku grožiu. Po šalnų stojus ramiems orams, drebulės nušvinta ryškiausiu geltoniu, o kitos drebulių grupės suliepsnoja švytinčiu raudonumu arba skaisčiai rožine spalva. Pasakiškai atrodo dangaus mėlynės fone ar tarp tamsių eglių! Net gražuoliai klevai galėtų pavydėti.

Tačiau minkštaširdes drebules anksti užpuola negandos. Vos sulaukus 40-60 metų, jas apninka grybinė liga – šerdies puvinys, nuo kurio balta mediena genda, ruduoja. Antra drebulių bėda – jas apkimba pintys (kempinės) – kietoji ir drebulinė. Jos abi greit skverbiasi į medžio šerdį ir ji sutręšta. Neįsigilinus galima galvoti, kad drebulės užima vertingesnių medžių vietas. Nenuostabu, kad miškininkai drebules pavadina „miško piktžolėmis“.

Bet gamta į drebules turi kitokį požiūrį ir tvarkosi kitaip, nei žmonės. Visam gamtos kompleksui, kuris vadinasi miško ekosistema, drebulės labai reikalingos ir svarbios. Įėjus į lapuočių ar eglių mišką su drebulėmis, galima įsitikinti, ką reiškia gyvosios gamtos įvairovė. Tokiame miške itin gausu ir augalijos, ir gyvūnijos, ir grybų margumo. Nebegyvus drebulių kamienus apkibę samanos, kerpės, kempinės ir kepurėtieji grybai. Ant drebulių virtuolių išauga apie 100 rūšių grybų – daugiau, nei ant kitų medžių. Po bepūvančia drėgna žieve savo namelius įsitaiso retų rūšių vabalėliai, sraigės. Visa ši „smulkmė“ sutartinai dirba ir greitina medienos sugrįžimą į žemę: net storiausias virtuolis medis pavirsta trąša kitoms medžių ir žolynų kartoms.

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS