Mes turime 365 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1825
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18026
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94056
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Sausio 13-ąją žuvo draugės sūnus – didvyris Ignas

2021 m. sausio 16 d.

Buvo sausio 14-osios naktis. Gyvenau atokiame Labanoro apylinkės kaime. Per televizijos žinias, vardijant žuvusiųjų prie televizijos bokšto pavardes, išgirdau Igno Šimulionio pavardę. Nepatikėjau. Pagalvojau, kad ne taip išgirdau. Apsirengiau šilčiau ir išėjau pas kaimyną už 2 kilometrų, nes jis turėjo telefoną, kad paskambinčiau į Vilnių, į namus, kad sužinočiau teisingą informaciją. Vyras Petras patvirtino – žuvo Nijolės Šimulionienės sūnelis Ignukas. Žinia trenkė perkūnu. Išbėgau iš kaimyno trobos ašarodama.


O naktis tokia šviesi! Toks gražus pasaulis: dangus giedras, pilnas mirksinčių žvaigždžių. Tik jos švietė ar gyviesiems, ar žuvusiems? Ignuko žvaigždelė jau užgeso! Kaip Nijolė? Ar ji išgyvens šią netektį?

Nijolė, Igno Šimulionio motina, Šimulionienė (Linkevičiūtė (1940-1995)) dirbo pedagoginį darbą Vilniaus pedagoginėje mokykloje. Čia pradėjo dirbti po ilgų darbo metų vaikų darželyje, po to kai baigė aukštąją mokyklą. Šiai moteriai Dievo buvo skirta sunki dalia. 1947 m. aštuonerių metų Nijolę su mama ir seneliu sovietai ištrėmė į Igarkos lagerį Sibire. Nijolės tėvas buvo nuteistas kalėti Intos lageriuose. Igno dėdė, mamos brolis, Antanas Linkevičius, dar mokydamasis Ukmergės gimnazijoje, jos nebaigęs prisijungė prie partizaninio judėjimo ir žuvo. Palaidotas Anykščių rajone Andrioniškio bažnytkaimio kapinėse, partizanų kapavietėje. Kaip sako Igno tėvelis Rimantas Šimulionis: „Visa tai formavo sūnaus Igno asmenybę, meilę Tėvynei, gilų patriotizmą“.

Nijolė visada džiaugdavosi Ignuku. Kai jis pradėjo žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius. Motina prisiminė, kad nuo mažens vaikutis augo labai drąsus, savarankiškas, bebaimis. Anksti, vos dešimties mėnesių, pradėjo vaikščioti, o pirmieji jo žingsniai buvo energingi, stiprūs. Ir vėliau ji džiaugėsi sūnaus tvirtu vyrišku charakteriu, paklusnumu, pareigingumu, nuoširdumu. Išeidamas iš namų visada atsisveikindamas pabučiuodavo tėvus. Buvo neišrankus, kuklus rūbams, gyvenimui.

Mokykloje buvo pavyzdingas mokinys. Sakydavo: „Mamyt, aš Tau gėdos nepadarysiu, turiu elgtis garbingai, nepadaryti Tau nemalonumų“. Mokėsi Ignas gerai, buvo aktyvus mokyklos gyvenime, daug sportavo. Buvo „Geležinio vilko“ kuopos šaulys. Mokėsi 34-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Sausio 13-osios mokykla). 1991 m. buvo dvyliktos klasės mokinys. Ketino stoti į Vilniaus universitetą arba Policijos akademiją. Ypač domėjosi politika, muzika, gamta, knygomis. Mokytojai gyrė jo drausmingumą, atidumą, pareigingumą, drąsą, ištvermę ir atkaklumą ginant tiesą. Buvo gražiai nuaugęs: aukštas, sportiškas.

1991 m. sausio dienomis kartu su motina Nijole pradėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Tai tęsėsi visą savaitę. Budėjo prie bokšto su bendraklasiais. Sausio 13-osios naktį Ignas budėjo prie bokšto ne atsitiktinai, buvo savo poste kaip ir kiti šauliai. Buvo prie pagrindinių durų į bokštą. Rankose laikė gaisrininko žarną, bandė kariauti vandeniu... Buvo nukautas SSRS desantininkų. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Sausio 13-osios aukų atminimo memoriale. Už didvyrišką narsumą, ištvermę ginant LR laisvę Ignas apdovanotas (po mirties) I laipsnio Vytauto kryžiaus ordinu. Lietuvos šaulių sąjunga apdovanojo (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu. Prie namo I.Šimulionio gatvėje Nr. 10 (Karoliniškių seniūnijoje) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name gyveno laisvės gynėjas Ignas Šimulionis, gimęs 1973 m. ir žuvęs 1991 m. sausio 13 d.“. 1992 m. Vilniaus televizijos bokšto viduje, prie įėjimo, I.Šimulionio žuvimo vietoje pastatytas paminklas su įgilintu raidžių įrašu: „Ignas Šimulionis 1973-1991 m.“

1995 m. Vilniaus universiteto senato sprendimu, tarpininkaujant tėvams, įsteigta Igno Šimulionio vardo stipendija studentams. Karoliniškių gatvė pavadinta I.Šimulionio vardu.

Su pasididžiavimu ir didele širdgėla apie sūnų kalba tėvas Rimantas Šimulionis, dirbęs miesto statybos projektavimo instituto skyriaus viršininku. Didžiuojasi, kad sūnus kaip asas vairavo automobilį, buvo didelis humoristas, žvejys mėgėjas, optimistas ir entuziastas, būdamas vienuoliktokas parašė rašinį apie praleistą vasaros dieną, tai buvo gražiausias rašinys klasėje. Tėvas apgailestauja, kad jo gyvenimas nutrūko taip anksti.

1991 m. sausio 10 d. su motina, ką tik grįžusia iš darbo, Ignas susitiko tarpduryje. Mamytei pasakė, kad eina prie televizijos bokšto, nes ten tankai, kareiviai. Mamą nuramino, kad nesijaudintų, nes kareiviai gan draugiški, mielai bendrauja, gan mieli vaikinai. Ignas nežinojo, kad tie „mieli“ vaikinai lengvai nuspaus automato gaiduką. 

Tėvai sūnų rado tik kitą dieną. Asmenybė buvo nustatyta pagal šaukimo į sovietų armiją lapelį. Mirties ekspertizės aktuose parašyta mirties priežastis: mirė per keletą sekundžių ar minučių, septynios kulkos, viena mirtina į kaktą, kitos – į rankas, krūtinę, pilvą, o parkritusiam buože sutriuškinta galva.

 

***

Nijolė – Didžioji Motina Deivė. Ji paaukojo savo sūnų. Nėra šiandien kam apraudoti jauno sūnaus, išėjusio ginti Tėvynės. Jam tik Dangaus angelai nupynė skausmingą vainiką iš deimantų.

Po žūties Ignas greitai pas save pašaukė ir mamytę. Nijolė mirė 1995 m. nuo pasikartojančių širdies smūgių, nepakėlė sūnaus netekties skausmo. Jos kapas – netoli Sausio 13-osios memorialo – toks buvo Nijolės priešmirtinis prašymas.

Igno mirtis primena gyviesiems – negalima leisti, kad atėjūnai gimtą žemę laistytų mūsų vaikų krauju.

 

Angelė TELYČĖNIENĖ

 

 
Reklaminis skydelis