Kiekvienas knygos autorius savaip žavus – vieni mus pakeri minties raiška, kiti – lengvu stiliumi, rodos, švelniai nuvilnijančiu per sąmonę, treti – žavi gebėjimu panardinti kasdienes problemas, išvelėti gaivia tekančio laiko srove, kiti mums atskleidžia Būties prasmę, nes savo mintimis, skatina stabtelėti ir susimąstyti...

Mokytojos ekspertės Vilhelminos Urbonienės knygos pavadinimas „Jausmų gelmėse“ atskleidžia, kad bus ypatingai gilu... Nebijokime, mums tikrai neteks murkdytis pilkame (kartais net maurų pilname) kasdienybės liūne. Priešingai – saulės šviesoje išryškės minčių grožis: bus šviesu, jautru ir miela... Iš tiesų, nors ir trumpučiai tekstukai, bet slepia savyje begalinę minties galią: „Kai palieka žmonės, gyvenimo keliu lydi Tikėjimas“... „Elektros laidai, išsidriekę per visą pasaulį, dalina šviesą, matome plika akimi, o dvasinės laisvės šviesą pamatome tik įžiebę patys...“, „Kai nėra dvasinio šalčio, gyvenimas turi kitą vertę. Kiekvienas randas – ženklas, kad turime suspėti“. „Kai ruduo nuskina žiedus, žydėkime patys“.

Ši knyga – tarsi sielos pjūvis, kuriame sušmėžuoja net patys ploniausi kapiliarai, atsiveria visas kraujagyslių tinklas, išryškindamas didžiąsias venas... Čia ir cirkuliuoja mūsų Gyvybės kraujas – aprūpinantis mus, visą mūsų organizmą Esaties Šviesa, Meilės Galia, Tikėjimo Stiprybe ir Džiaugsmo Spindesiu... Medikai tikintų, kad žmogaus kraujas yra 4 grupių (tiesa, dar Rezus + ir Rezus -). Nemanau, kad tai tobula sistema, nes ji negali nei nusakyti, nei parodyti, kiek jame yra žmogiškumo, meilės gyvenimui ir noro dalintis... Žmonių, turinčių polinkį rašyti, kraujo struktūra, drįstu teigti, yra kiek kitokia – jis prisotintas ypatingų ląstelių: todėl siela keistokai virpteli, išvydusi saulėtekio penklines danguje, sieloje sušmėžuoja dėkingumas, kai vakaro žaros tamsioje dangaus plotmėje įžiebia šviesias žvaigždes, džiaugsmo ašaromis pražysta skruostai, kai draugą aplanko sėkmė... Ir čia neužklysta Pavydas – jis tiesiog silpnas, kad galėtų atidaryti tokios sielos duris (pavydi tik silpniausieji, kurie dažniausiai bijo net savo minčių, tik bijodami susižeisti savo puikybe ar baime, „dedasi“ esą visagaliai).

Knyga, kurią išleido kūrybinė spaustuvė „Ridsales“, tikrai priverčia stabtelėti: teksto grožį išryškina nuotraukos. O gal nuotrauką papildo tekstas?

Knygelėje tiek daug pamokymų, šviesos ir vilties. Supažindinusi, kodėl Naujųjų metų naktį Japonijoje skamba varpai, mokytoja V. Urbonienė samprotauja: „Graži būtų tradicija, jei Naujųjų metų naktį 12 valandą ir Lietuvoje skambėtų visų bažnyčių varpai ne nuodėmių išpirkimui, o sveikatos, išminties, gėrio, grožio, pagarbos, santaikos, taikos, meilės kvietimui į visus namus. Juk taip gera mėgautis Dorybių dovanomis, kurias kiekvienas galime įteikti su džiaugsmu. Linkiu, kad į Naujuosius keliautume su Išminties karūna, Teisingumo svarstyklėmis, tikro Saiko krepšiu, orios Drąsos puokšte, eitumėm gilaus Tikėjimo keliu į Gyvenimo Viltį išlikti Žmogumi“.

Perskaičiau – ryte prarijau knygą... Nors vos tik paėmus ją į rankas jau žinojau, kad neteksiu žado... Gražu... Gilu... Lengva, nes įkvepia... Skauda, nes... gilu... Paliečia kiekvieną ląstelę, ne membraną – branduolį, ir įsiskverbia. Dabar reikia dar laiko, kad galėčiau pereiti savo esatimi per Jausmų gelmes... Per tas tikėjimo platumas, kad dar ir dar kartą suprasčiau: „Drąsos nereikia, kad pamatytum save kitame. Dangus parodo tikrą veidą ir pačiame dugne... Ko ieškai, tą randi – šviečia...

„Kai parklupsiu – prikelk, kai pavargsiu – pasaką pasek“, - mintija Vilhelmina, pati dažnai tampanti tuo ramsčiu, ta pasaka... AČIŪ, VILHELMINA. ŽAVIUOSI – DŽIAUGIUOSI – DIDŽIUOJUOSI...

Giedrė MIČIŪNIENĖ