Mes turime 421 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4400
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14587
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90617
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Mano vyro nesantuokinis sūnus

2021 m. sausio 23 d.

Povilo meilės siekiau nuo paauglystės. Įkrito jis man į širdį mokykloje kažkokio svarbaus įvykio proga surengto vakarėlio metu. Ne, jis nebuvo mūsų mokyklos mokinys. Jis dainavo (rodos, kad ir vadovavo) estradiniame ansamblyje, kuris buvo pasamdytas mus linksminti. Iš karto sakau – nepatiko man nė viena jo dainuojama daina. Gal aš jų net gerai negirdėjau. Tiesiog neįsiklausiau nei į žodžius, nei į melodiją. Ne tai buvo svarbiausia. Mano galvoje sukosi mintys apie tai, kur jis gyvena, kur dirba, kur repetuoja, ar turi merginą, o gal jau netgi ir šeimą. Liūdniausia, kad visai nežinojau, kas man galėtų padėti išsiaiškinti rūpimus dalykus. Jau buvau beišsižiojanti paprašyti draugės, kuri pusę miesto pažinojo, pagalbos, bet susičiaupiau pamačiusi, kad ir ji į Povilą „akis pakabinusi“.

Nuo to laiko visos mano mintys sukosi tik apie tą dainininką. Stengiausi susidraugauti su kuo nors iš „kultūros pasaulio“, bet man nesisekė: pažįstami man negalėjo padėti.

Ėjau kartą miesto gatve ir mačiau, kad estradoje šalia miesto parko kažkoks koncertas vyksta. Kai neskubėdama priartėjau, pamačiau, kad dainuoja „mano žvaigždė“.Tada įsimaišiau į klausytojų būrį ir tiesiog tirpau iš laimės, kad Povilas taip netoli manęs. Buvau pasiryžusi išlaukti iki koncerto pabaigos, o tada pasekti jį: išsiaiškinti, kur važiuos, kai susirinks aparatūrą, kiek laiko ten bus ir kt. Gal būčiau savo ketinimus tikrai įvykdžiusi, jei nebūčiau išgirdusi, ką kalba šalia manęs stovinčios moterys. Jos viena kitai pasakojo apie Povilo meilės nuotykius, apie tai, kad jis visoms prisipažįsta meilėje, visoms žada aukso kalnus, bet, suradęs naują „auką“, staiga viską pamiršta.

Išgirdusi tokius pasakojimus moviau iš miesto parko net neatsigręždama. Nereikia man tokio mylimojo, kuris tebus lyg vienadienė plaštakė. Sunkiai sekėsi jį pamiršti, bet ilgainiui pavyko. Tuo labiau, kad išvažiavau į miestą mokytis, po to susiradau darbą ir į gimtinę parvažiuodavau labai retai.

Užtat kai mirė mano tėtis, o viena likusi mama jau nebegalėjo tvarkytis, man neliko kitos išeities, kaip tik grįžti namo.

Įsidarbinau buhaltere, nors tokio darbo labai nemėgau, bet pasirinkimo nebuvo. Vieną žiemos vakarą skubėdama namo paslydau ir ant šaligatvio išsitiesiau visu ūgiu. Krepšys su pirkiniais nučiuožė į važiuojamąją kelio dalį. Pirkiniai, žinoma, išsibarstė. Tą pačią akimirką išgirdau atvažiuojant automobilį, bet atsikelti niekaip negalėjau. Net pasijudinti buvo labai sunku. Vos tik spėjau pagalvoti, kad bala nematė to krepšio ir tų išsibarsčiusių pirkinių (galvojau, kad automobilis juos sutraiškys), kad tik aš pati galėčiau atsistoti. Dar vienas bandymas pakilti nuo šaligatvio buvo labai nesėkmingas. Tada pajutau, kad mane kažkas kelia. Atsistojau, bet vieną koją taip skaudėjo, kad iš karto vėl susmukau ant šaligatvio. Man pagelbėti sustojęs vyriškis pasisiūlė iškviesti „greitąją“, bet aš atsisakiau, paaiškinusi, kad namuose viena neįgali mama, kuri labai laukia vaistų, kuriuos tik ką nupirkau. Tada tas vyras pasisiūlė parvežti mane namo. Teko sutikti, nes kitos išeities nebuvo. Tik tada, kai jau buvau prie savo namo durų ir gręžiausi padėkoti man pagelbėjusiam žmogui, pamačiau, kad tai... Povilas. Po keleto dienų jis užsuko pasiteirauti, ar nereikia kokios nors pagalbos, vėliau aš jo ieškojau norėdama padėkoti, dar vėliau vėl susitikom... Viskas baigėsi vestuvėmis, nes iš kaimynių sužinojau, kad Povilas jau „išsidūko“ ir dabar paskui sijonus nebelaksto...

Kartą išeidama iš parduotuvės netoliese pamačiau žolėje gulinčią moterį, šalia kurios sėdėjo verkiantis vaikas. Priėjusi arčiau supratau, kad moteris girtut girtutėlė. Man gaila pasidarė to vaikelio. Pakalbinau jį, paklausiau, ar nenori valgyti. Berniukas nieko neatsakė, tik galvytę linktelėjo. Tada aš jį nusivedžiau į parduotuvę, nupirkau jam maisto produktų (pats išsirinko) ir jis išbėgo. O kai ir aš jau siekiau durų rankenos norėdama išeiti, pardavėja man tarstelėjo: „Tai savo vyro sūnų šelpiat?“ Aš net žadą praradau tai išgirdusi...

Ta pardavėja tada man ir papasakojo, kad šitas berniukas – mano vyro sūnus, kad Povilas su jo mama turėjo trumpalaikį romaną, o apie berniuko gimimą net girdėti nenorėjo. Vaiko mama ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, gyvena iš nedidelės valytojos algos, o ir jos didelę dalį prageria.

Mes su Povilu jau turėjome du nedidelius sūnus. Kartą aš jam užsiminiau, kad žinau apie jo paklydimus ir apie nesantuokinį sūnų. Prašiau, kad jis nors retkarčiais atsivestų vaiką pas mus, bet Povilas net girdėti apie tai nenorėjo.

Po kurio laiko (tas berniukas už mūsų vyriausiąjį sūnų buvo dvejais metais vyresnis) vėl pamačiau verkiantį berniuką ir visiškai girtą jo mamą. Man taip pagailo vaiko, kad ėmiau ir parsivedžiau jį namo (jo motina net nesureagavo). Galvojau, kad į save labai panašų vaiką pamatęs Povilas atlėgs. Deja... Už tą savo poelgį buvau taip išbarta, taip išvadinta, kad nebekilo noras dar kada nors taip pasielgti...

Nuo to laiko aš tam berniukui (ir jo vardas buvo Povilas, jis jau buvo pradėjęs eiti į mokyklą) duodavau pinigėlių (žinoma, paslapčia nuo vyro), kai kada ką nors nupirkdavau. Ypač mokyklai reikalingus daiktus. Su Poviliuko mokytoja buvau susitarusi, kad jei vaikui ko nors nenuperka jo motina, tai kad man pasakytų. Tai buvo mūsų didžioji paslaptis.

Bėgo metai. Poviliukas, baigęs mokyklą, išvažiavo mokytis į profesinę mokyklą. Aš jam retkarčiais išsiųsdavau perlaidą su nedidele suma pinigėlių (didesnės išsiųsti negalėjau, nes reikėjo, kad mano vyras nepajustų „skylės šeimos biudžete). Kai Poviliukas sulaukė pilnametystės, mūsų bendravimas nutrūko. Bene dvidešimt metų nieko apie jį negirdėjau.

Mano vyresnysis sūnus, visa to žodžio prasme, prasigėrė. Jį paliko žmona. Buvo susiradęs kitą, bet ir kita jį išvarė. Į namus užsukdavo retai. Kol buvo gyvas mano vyras (jo tėvas), tai dar retkarčiais užsukdavo pinigų paprašyti. Kadangi aš jam pasakiau, jog neduosiu jam nė mažiausio pinigėlio, paleido „nelabai gražių“ žodžių tiradą, trenkė durimis ir daugiau (iki šiol) nepasirodė. Nieko apie jį nežinau.

Antrasis sūnus nusibeldė net į Australiją. Ten dirba, sukūrė šeimą su kitataute.

Aš gyvenu viena. Sveikata labai suprastėjo. Labai sudėtinga pačiai pasirūpinti pirkiniais, netgi vaistais. O kai pavasarį prasidėjo karantinas, jau maniau socialinės darbuotojos paslaugų prašytis. Kai jau buvau pasiryžusi taip ir padaryti, vieną dieną už durų radau didelį paketą su maisto produktais. Jokio raštelio nebuvo, todėl nežinojau, kam turiu padėkoti. Kaimynai ir pažįstami dievagojosi, kad ne jie tą daro.

Keisčiausia buvo tai, kad tokius paketus prie durų rasdavau kartą į porą savaičių. Negana to, kažkas į mano sąskaitą pervesdavo pinigų. Neturėjau supratimo, kas tas geradaris.

Kartą buvau pas kaimynę. Žvilgtelėjusi pro jos virtuvės langą pamačiau, kad į mano kiemą įvažiavo automobilis, o iš jo išlipęs vyriškis ėjo link mano durų su krepšiu rankoje. Puoliau pro duris net kojų skausmą pamiršusi. Susistabdžiau tą žmogų jau besėdantį į automobilį. Jis pasisakė esąs tik kurjeris, pristatantis siuntas nurodytais adresais, o kas jas siunčia ne jo reikalas aiškintis.

Galbūt tas kurjeris kažkaip pasakė siuntėjui, jog aš labai noriu žinoti, kas tas gerasis žmogus, kuris padeda net neprašytas. Taip pagalvojau todėl, kad iškrausčiusi eilinį kartą gautą paketą, pačiame dugne radau trumputį laiškelį, kuriame buvo tik tiek parašyta: „Ačiū jums už pagalbą vaikystėje, tada, kai man labai jos reikėjo. Poviliukas“...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis