Mes turime 397 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2793
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18994
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95024
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Akis į akį su virusu ir ne vien negatyvūs įspūdžiai

2021 m. sausio 30 d.

Kai po gražios ir derlingos vasaros atkeliavo spalvotas ruduo, jis buvo ypatingas, tokio iki šiol dar neteko sutikti, nes iškilo didžiulė grėsmė, plėtėsi pandemija ir kasdien vidutiniškai Lietuvoje būdavo nustatoma per 2 tūkst. sergančių.

Nors gyvenu kaime, tačiau nesijaučiau esąs saugus. Pašlijo sveikata, teko išsikviesti greitąją pagalbą. Nustebino, jog po iškvietimo greitai atvyko Švenčionių greitosios pagalbos automobilis. Man buvo pranešta, jog mane nuveš ir atiduos Ignalinos medikų globai. Aš to nenorėjau ir paprašiau nuvežamas į Vilnių. Mano nuostabai jie neprieštaravo, ir išvykome. Įdomu, jog kelionės metu mane lydinti medikė palaikė ryšį su Vilniumi, buvo pranešta, jog jau Nemenčinėje lauks kitas ekipažas, kuris perims mane. Džiugu, jog to neatsitiko, buvo sutaupytas laikas, ir mes atsidūrėme sostinėje prie Santaros klinikų pastato.

Nors buvo vakaras, netgi nakties pradžia, bet pagrindinio korpuso languose degė šviesos, matėsi, jog ten vyksta svarbus darbas, priimami žmonės. Įėjus į skubios pagalbos skyrių, mane pasitiko labai jauna ir nuoširdi medikė, kuri atidžiai išklausė ir nukreipė atlikti įvairius tyrimus. Labai greitai buvo paimtas tyrimui kraujas, atliktas rentgenas ir daugelis kitų procedūrų. Jei jos būtų atliekamos mūsų poliklinikoje, tai užtruktų apie savaitę, o čia tai buvo atlikta per 1,5-2 valandas. Taip pat sutikau pasitikrinti dėl užkrėtimo šiuo baisiuoju virusu, nes buvau įsitikinęs, jog esu sveikas, gyvenu vienas kaime, kur net su žiburiu nerasi nė vieno viruso. Tyrimui iš gerklės ir nosies buvo paimti reikalingi tam tikslui mėginiai. Praėjo vos pusvalandis, ir man pranešė, jog esu apkrėstas ir gyvenu su virusu. Vardan teisybės norėtųsi pabrėžti, jog jaučiausi visiškai sveikas: neturėjau didelės temperatūros, jutau kvapus, o atvykau čia dėl galvos svaigimo.

Skubiai buvau nuvestas į atskirą patalpą ir jau vidurnaktį išvežtas į Antakalnio ligoninę. Čia mane paguldė į dvivietę palatą, pasitiko jaunos slaugytojos, ypač tvarkingai apsirengusios saugiais vienodais kostiumais. Pirmas įspūdis, jog taip atrodo NASA darbuotojai. Šios jaunos ir simpatiškos slaugytojos labai jautriai ir atsakingai atlieka sunkų ir sudėtingą darbą. Ant jų pečių yra kasdienė ligonių priežiūra: jos stato lašelines, leidžia injekcijas, silpnesnius maitina, prausia, geba esant ligoniams lovose pakeisti patalynę – žodžiu, atlieka labai reikšmingą ir svarbų darbą. Būtent nuo jų priklauso tvarka palatoje, gera nuotaika, mikroklimatas. Ir būtent šioje ligoninėje, kur slaugytojomis dirba jaunos moterys ar merginos, rytais atvykstančios ne tik iš Vilniaus, bet ir Trakų, Molėtų, Ignalinos ir Švenčionių rajonų, vyrauja darna, savitarpio supratimas, jautrus požiūris į ligos sukeltas problemas. Jauni žmonės dirba nuoširdžiai, ir lyginant juos su didesnį stažą turinčiais, jaunimas toli lenkia vyresnius savo kolegas. Džiugu, jog Antakalnio ligoninės vadovai tai vertina ir supranta, jog su jaunų žmonių pagalba galima pasiekti geresnių rezultatų.

O dabar norėtųsi sugrįžti į tas dienas, kai man buvo nustatytas koronavirusas. Tai buvo netikėta, nelaukta, nes jokių simptomų nejaučiau. Šį likimo smūgį priėmiau ramiai, net galvodamas, kad mano susirgimas galbūt išgelbėjo papildomai kitą žmogų, o man galbūt bus įdomu daugiau sužinoti, kaip gydoma ši liga. Atsidūręs ligoninėje pasijutau saugus ir ramus, nes ši infekcija nesukėlė papildomų skausmų ar nemalonumų. Nors pagal amžių esu padidintos rizikos zonoje, bet didelio diskomforto nepajutau.

Nuo pat pirmos susirgimo dienos galvojau, ar reikėtų apie tai pranešti kaimo žmonėms. Atsimenu gerai pokario metus, kai kaimo žmonės nuo kitų slėpė susirgimo atvejus ar kitas bėdas. Matyt, jie buvo įsitikinę, jog kuo mažiau žmonių žinos apie tai, pati liga lengviau be didesnių pasekmių pasitrauks, dings, padarys mažiau žalos. Bet gerai apsvarstęs priėjau prie išvados, jog nereikia slėpti šios negandos. Viešai paskelbdamas aš sugriausiu mitą, jog kaimas nėra šimtu procentų saugus nuo šio klastingo viruso. Galbūt tai sužinoję žmonės daugiau saugosis ir išvengs šios ligos. Esu įsitikinęs, jog pasielgiau teisingai, ir norėtųsi, kad ir kiti, atsidūrę šioje padėtyje, padarytų tą patį.

Tad drąsiai paskelbęs savo bėdą, sulaukiau iš pažįstamų daug vienodų ir nelabai teisingų komentarų. Visi lyg vienu balsu tardė, kaip aš, gyvendamas vienas kaime, galėjau „pasigauti“ šį virusą, pagal juos tai padaryti neįmanoma. Juos taip pat domino ir kitos smulkmenos: kada tai atsitiko, kaip tai buvo. Gaila, kad į šiuos klausimus aš ir dabar, jau pasveikęs, neturiu atsakymo, todėl paaiškinau, jog ne aš pasigavau šį virusą, bet pats virusas savo auka pasirinko mane. Kodėl? Nežinau ir niekad nesužinosiu.

O dabar apie sutiktus žmones ir jų patirtus įspūdžius. Vienoje palatoje gulėjau su ukrainiečiu iš Chmelnyckio srities, turinčiu keistą Solomono vardą. Šį žodį galima dažnai pamatyti miestuose ant pastatų sienų. Taigi šis Solomonas, pramokęs lietuviškai ir išgirdęs, kad aš telefonu paminėjau Švenčionių vardą, nuščiuvo ir pasakė, kad ne kartą šiame miestelyje buvo ir jį žino ne todėl, kad čia yra Cirkliškio dvaras, kad pro jį 1912 m. žygiavo Napoleono armija, kad apie tai „Kare ir taikoje“ rašo didysis rusų rašytojas L.Tolstojus. O Švenčionys garsūs tuo, kad ten buvo knaipė ar vaizdžiai tariant girdykla, vardu SINE MORE. Jis domėjosi jos likimu. Paaiškinau, jog dabar tame pastate yra nebloga pigi parduotuvė, vietinių ir dabar vadinama jūros vardu. Galbūt šios parduotuvės savininkams reikėtų pagalvoti ir pastatyti kokį ženklą, skelbiantį, jog kažkada miestelį garsino būtent tokio pobūdžio statinys.

Taigi per virusą turėjau galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis, o svarbiausia betarpiškai stebėti ir matyti, kaip mūsų medicinos darbuotojai, sunkiai dirbdami, stengiasi įveikti šių dienų iššūkius. Tai matydamas darau išvadas, jog tikrai tamsaus tunelio gale jau matyti pirmieji šviesos spinduliai. Džiugu, jog mus pasiekia pirmosios vakcinos, o ir mūsų tautiečiai pradeda rimčiau žiūrėti į šio viruso, paplitusio po visus planetos žemynus, didžiulę grėsmę. Tad netoli jau tas laikas, kai ši bėda bus nugalėta. Man atrodo, jog po šios epidemijos turėtų pasikeisti daugelio žmonių gyvenimo būdas, išmintingi ir mąstantys žmonės nekaups perteklinių turtų, jaus saiką, nes visi sukauptas vertybes išeidami į amžinybę palieka. Viliuosi, jog ateityje žmonės bus geresni, geriau supras ir užjaus kitus, dalinsis tuo, ką turi ir ko trūksta artimiesiems. Tad tokia būtų viruso pateikta pamoka.

Zenonas DUKSA

 

 
Reklaminis skydelis