Sausio 26 d. vyko projekto LL3 mokyklos lyderystės renginys ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams „Savivaldumas ikimokykliniame ugdyme(-si): tėvų įtrauktis“, kurio metu dalyviai turėjo galimybę atsigręžti į savo praeitį ir pajusti tikruosius mažo vaiko poreikius. Vieni svarbiausių – meilės ir saugumo poreikiai, kuriuos suteikia vaikui tėvai. Sąlygotoje tėvų meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Teigiama, kad aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti. Motinos vaidmuo kažkiek kitoks – ji suteikia vaikui besąlyginę meilę, t. y. priima vaiką tokį, koks yra ir myli už tai, kad jis yra. Renginio dalyviai meno terapijos metodo pagalba įsijautė į pirmąsias emocines patirtis, kurios sugrąžino tikruosius jausmus savo tėvams.

Tėvai, jūs esate svarbūs žmonės, galintys atverti vaiko sugebėjimą mokytis ir patirti sėkmę. Jūs pranašesni, palyginti su kitais suaugusiais, nepriklausančiais jūsų šeimai, nes pažįstate ir suprantate savo vaikus ir namų aplinkoje, kur galite patenkinti jų poreikius.

Ugdymo įstaigų pedagogai, pagalbos specialistai tik padeda, nurodo kryptį, teikia rekomendacijas tėvams, kaip tobulinti bendravimą, valdyti netinkamą vaiko elgesį ar emocijų protrūkius, tačiau svarbiausias akcentas – vaiko ir tėvų ryšys.

Glaudus tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas – vienas esminių gerą ugdymą teikiančios ikimokyklinio ugdymo įstaigos bruožų. Abipusė parama ir pagalba, savitarpio supratimas yra reikšmingos vaikų ugdymo sąlygos. Vaiko ugdyme labai svarbu, kad ir namuose, ir darželyje požiūris į jo auklėjimą nesiskirtų. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai ir tėvai siekia vieno bendro tikslo – sėkmingai užauginti vaiką, atsakingą asmenybę.

Gimsta turėdamas mokymosi alkį

Vaikas gimsta turėdamas mokymosi alkį, kuris išlieka nesumažėjęs, jeigu tik suaugusieji nesunaikina jos nuoboduliu, mušimu, priverstiniu mokymu arba atkalbinėjimu. Vaikas nuo pat gimimo linkęs mokytis – apsiversti ant pilvo, atsistoti, lytėti, pažinti aplinkinį pasaulį. Ketverių metų vaikas užduoda šimtus klausimų per dieną. Pasiekę tą amžių, kai ima mėgdžioti, mažyliai apsimeta suaugusiais ir mokosi vairuoti, plauti indus, gydyti, gaminti maistą. Jeigu tokiu metu stebėdami vaikus paklaustume, kada jie yra labai laimingi? Greičiausiai pamatysime, kad tai vyksta tuomet, kai vaikas ko nors mokosi.

Emocinis brandumas – gero mokymosi garantas

Gyvenimą vaikas pažįsta penkiais pojūčiais. Nuo to, kiek vaikas bus stimuliuojamas žodžiu ankstyvaisiais gyvenimo metais, priklausys jų kalbėjimo įgūdžių plėtotė. Vėliau vaikai kalbėjimo įgūdžius naudos emocijoms, mintims, troškimams reikšti. Jeigu namuose vaikui nesuteikiami šie pagrindiniai protinės raidos akstinai, jis, ko gero, vėliau pristigs sugebėjimų mokytis. Mažieji labiau remiasi emocijomis, o ne pažinimu; jausmus jie prisimena geriau nei faktus.

Kad vaikas sugebėtų gerai mokytis bet kuriame amžiaus etape, jis turi būti atitinkamai pagal amžių subrendęs emociškai. Kuo vaikas brandesnis emociškai, tuo jis gabesnis mokslams. Emocinę vaiko raidą daugiausia gali paveikti tėvai. Taigi, tėvai gali aktyvinti vaiko sugebėjimą mokytis nuolat papildydami jo emocijų rezervuarą.

Tėvai turi aprūpinti pastoge, maistu, drabužiais. Tėvai atsakingi ir už intelekto, emocijų ugdymą bei sveikatos priežiūrą. Kitas visiems vaikams būdingas poreikis – saugumas ir ramybė. Netikrumo (super mamyčių, super tėvelių, didžiulės konkurencijos aplinkoje) apimtame nenuspėjamame pasaulyje tėvams sunku perteikti vaikams saugumo jausmą.

Jausmus reikia mokėti ir atpažinti, ir išreikšti

„Nepyk, nebijok, neliūdėk“. Mes žinome, kad vaikas pyksta, o mažylis išgyvena tik DIDELĮ kažką. Tėvai turi suprasti, kas vyksta su vaiku, o tada jam paaiškinti (tu labai stipriai supykai, nes pasibaigė filmukas), pamokyti suvaldyti, išreikšti pyktį (pasakyk žodžiais, kas atsitiko, eime pabandysime nusiraminti, nupiešti ką nors). Tai pavyksta tik tada, jei tėvai supranta, kad jausmai yra normali ir privaloma gyvenimo dalis. Svarbu suvokti ir tai, kad dėl to, kad vaikas jaučia, mes tėvai nepykstame ir neišsigąstame.

Jausmai nepriklauso nuo mūsų valios. Dėl to, kad juos draudžiame, jie niekur nedingsta, tačiau mes galime išmokti reguliuoti jų išraiškas, parodyti jausmus socialiai priimtinais būdais. Neįmanoma padaryti, kad vaikas sėkmingai funkcionuotų nejausdamas.

Yra namų, kuriuose sakoma, kad niekas nepyksta. Deja, jeigu neleidžiame pykti ir verkti namie, tai dažnai tokie vaikai demonstruoja netinkamą elgesį darželyje. Vaikui labai svarbu nebijoti tėvams parodyti nepasitenkinimo, turėti galimybę pasiguosti ir pasipiktinti. Kiekvienas vaikas turi turėti vietą, kur jis gali parodyti savo gerumą ir blogumą. Atminkite, kad tada, kai vaikas pyksta ant jūsų – tai normalu – jis leidžiasi auklėjamas. Reikia abiem nusiraminti, (bet nelaukite labai ilgai) ir efektyviai panaudokite, tai kas įvyko.

Nesusišneku su dvimečiu...

Mažyliui dveji – tėvai kartais kreipiasi su problema – nesusišneku su savo vaiku. Ką daryti? Svarbiausia suprasti, koks vaiko poreikis, kokia yra šio elgesio psichologinė priežastis, o tada tėvai tikrai gebės padėti vaikui tinkamais būdais patenkinti savo savarankiškumo ir galių išgyvenimo poreikį.

Dvimečiui šis „ne“ yra labai svarbus raidos etapas, tai savo atskirumo, autonomiškumo išgyvenimas, savo savarankiškų galių atradimas. Vaikas ima suvokti, kad ir nuo jo daug kas priklauso. Jis pats gali apsirengti, pats mokosi valgyti ir bando daryti sprendimus. Šiuo laikotarpiu vaikui reikalingas tėvų supratimas, kantrybė ir padrąsinimas. Suteikta galimybė vaikui pačiam ką nors išbandyti padeda ugdytis autonomiškumą ir savarankiškumą, o tai veda į vaiko savivaldumą.

Pasirinkimai ir sprendimai

Mama klausia dukrytės: „Ar eisime į lauką? Ji atsako: „Ne“. Čia mes nepriimame prieštaravimo, supykstame, nustembame. Dvimetis nieko nežino apie retorinius klausimus. Pagalvokime, kas čia vyksta – kviečiame vaiką nuspręsti, sugundome pasakyti savo nuomonę, o ją išgirdę randame dešimt argumentų ją paneigti. Nereikia klausti, ar valgysime košytę, ar eisime miegoti. Mes, tėvai nusprendžiame, kada valgyti, kada miegoti. Siūlykime realų pasirinkimą ir pritarkime tam, ką vaikas pasirinko. „Žalią ar raudoną mašinytę nešimės į lauką? Pižamą su meškiukais ar avytėmis rengsiesi šiandien? Kai tau dveji, oho koks rimtas šis sprendimas! Suaugusiems tai yra smulkmena, bet mažyliui tai yra labai svarbu. Tai – pirmieji vaiko sprendimai. Jis pajaučia, kad gali, ir jo žodis šį tą keičia, kad štai kokį sudėtingą dalyką jis geba atlikti.

Vaikai nori būti savarankiški ir atsakingi už savo gyvenimą ir veiklą.

Ne mažiau svarbu padėti vaikui suprasti, kodėl vieni jo sprendimai yra geri, o kiti ne. (Piešti lauke su dažais netinka, nes ten šlapia, pasiūlyti piešti ant šlapio smėlio pagaliuku). Taip kuriamas lygiavertis, pagarbus santykis su vaiku.

Jeigu norime, kad vaikai užaugę jaustų savo vertę, mokėtų tinkamai ir laiku pasakyti „ne“ gerbtų save ir turėtų nuomonę, atminkime: visi šie dalykai prasideda tą akimirką, kada mažas vaikas supranta, kad jo nuomonė yra vertinga.

PASIRINKIMO LAISVĖ ir ATSAKOMYBĖ – dvi tos pačios monetos pusės.

Mylėkite vaiką besąlygiškai

Vaikui reikia išsiugdyti sugebėjimą bendrauti, kad visus žmones vertintų kaip vienodai brangius ir galėtų draugauti, palaikydamas subalansuotą davimo ir gavimo santykį. Sąlygiška meilė paremta darbais ir dažnai susijusi su auklėjimo priemonėmis, kai vaikui atlyginama dovanomis ir privilegijomis už tai, kad vaikas atlieka tai, kad jis elgiasi ar atlieka, ko nori suaugusieji.

Besąlygiška meilė parodo vaikui, jog jis yra mylimas, kad ir kas būtų. Mes mylime vaiką neatsižvelgdami, kaip jis atrodo, ką sugeba, ir kokių turi trūkumų: nepaisant, ko mes tikimės iš jo, ir, kas užvis sunkiausia, neatsižvelgdami, kaip jis elgiasi. Tai nereiškia, kad mums patinka bet koks jo elgesys, - duodame ir rodome vaikui meilę visą laiką, net kai jis elgiasi netinkamai.

Kai kurie tėvai baiminasi, kad tai gali „sugadinti“ vaiką, bet tai klaidinga. Vaiką gali sugadinti auklėjimo stoka, netinkamas auklėjimas arba netinkamai perteikiama meilė.

Kiekvienas vaikas turi emocijų rezervuarą – emocinio pajėgumo saugyklą, - iš kurios jis tarsi kuro, semiasi stiprybės turtingomis iššūkių vaikystės ir paauglystės dienomis. Kaip automobiliai juda tik dėl kuro bake, taip ir mūsų vaikai varomi kuru iš emocijų „bako“. Mes privalome pripilti kuro į vaikų emocijų bakus, idant jie galėtų veikti panaudodami visą savo potencialą.

Meilės rezervuaras (jūra) – visada turi būti papildytas (pilnas). Jeigu manome, kad vaikas turėtų „užsitarnauti“ mūsų meilę geru elgesiu, būsime nuolatos nuviliami. Taip pat ir vaiką laikysime blogu, negerbiančiu mūsų ir nemylinčiu. Niekas neveikia vaiko taip beviltiškai kaip meilės stoka. Tačiau nėra protinga reikalauti iš jo gerai elgtis, pirmiau nepasirūpinus, kad jis jaustųsi mylimas.

Jeigu mylėsiu vaiką tik tada, kai jis man įtiks, jis nesijaus mylimas. Tai griaus vaiko savo vertės suvokimą, vers jaustis nesaugiai ir trukdys siekti savikontrolės bei brandesnio elgesio. Jeigu mylėsiu tik tada, kai jie patenkins mano lūkesčius, prašymus, mažieji jausis nemokšos ir patikės tuo, jog neverta labai stengtis, nes niekada tų pastangų nepakaks. Juos nuolat kamuos nesaugumo jausmas, nerimas, žemas savigarbos lygis ir pyktis.

Kuo labiau mylimas, tuo lengviau drausminti...

Kuo labiau vaikas jaučiasi mylimas, tuo lengviau jį drausminti. Svarbu, kad vaikas susitapatintų su savo tėvais, idant paklustų jų vadovavimui be pykčio, priešiškumo, užsispyrimo (pasyviai agresyvus elgesys). Tai reiškia, kad prieš drausminimą privalome sklidinai pripildyti meilės rezervuarą.

Jeigu vaikas nesusitapatina su tėvais, tai kiekvieną jų prašymą ar paliepimą laikys bausme ir išmoks tuo piktintis. Kraštutiniais atvejais vaikas ims taip tulžingai reaguoti į tėvų prašymus, jog apskritai jo požiūris į jų valdžią (vėliau ir į mokytojų) tampa nuostata elgtis priešingai nei tikimasi.

Mažai tėvų žino, kaip perteikti savo nuoširdžią meilę. Paprasčiausias pasakymas vaikui „Aš tave myliu“ yra geras, bet ne visada kokybiškai perteikia tą meilę.

Penki būdai

Kaip gyvenimą vaikas pažįsta per penkis pojūčius, taip ir besąlygišką meilę vaikas priima penkiais būdais. Taigi, kad pasiektume jų širdis, turime mylėti vaikams suprantamu būdu (poelgiais). Kiekvienam vaikui tinka visi šie būdai, bet greičiausiai, yra vienas, kuris dominuoja ir tuo būdu reikėtų meilę rodyti dažniau.

Vaikas geriausiai meilę išreiškia ir priima vienu iš penkių bendravimo būdų:

Fizinis prisilietimas (apkabinimai, bučinukai, patapšnojimas per petį, galynėjimasis, imituojamos muštynės su tėčiu) pasisodinimas ant kelių, kai skaitome pasaką. Ypač svarbūs prisilietimai, kai vaikas serga. Kiekvienam vaikui bet koks fizinės jėgos panaudojimas labai skaudus, tačiau tokiam vaikui, kuris meilę priima lytėjimo būdu, šis sudavimas bus tiesiog žlugdantis.

Palaikymo žodžiai. Kadangi maži vaikai dar nesupranta daugelio žodžių reikšmės, tačiau jie supranta tėvų veido išraišką, balso toną, emocinę šilumą.

Pagyrimas sakomas už tai, ką jis atlieka, kas šiek tiek priklauso nuo vaiko. Svarbu, kad jis būtų tikrai nuoširdus ir pelnytas. Dažnas nepagrįstas pagyrimas pavojingas, nes vaikai prie jo pripranta, ima suvokti kaip savaime suprantamą.

Padrąsinimo žodžiai veiksmingiausi tada, kai skiriami pabrėžti ypatingam darbui, kurį nuveikė vaikas. Pasakymas „Aš tave myliu, bet noriu tau pasakyti...“ sutepa meilės esmę. Jos niekada neturi temdyti sąlygos.

Smerkiantys žodžiai žeidžia labai giliai tokius vaikus, kurie meilę priima palaikymo žodžiais.

Kartu praleistas laikas. Atiduoti vaikui absoliučiai visą dėmesį, žaisti su juo pagal jo taisykles, jo žaidimus. Tėvai, būdami su vaiku, dovanoja jam laiką ir dėmesį. Tai jam sako: „Tu esi svarbus, man patinka būti su tavimi“, tada vaikas jaučiasi mylimas. Galima kartu plauti automobilį, pasakoti savo istorijas, žvejoti, pasikalbėti prieš miegą, prie pietų stalo.

Dovanos. Malonumas duoti visai nesusijęs su dovanos dydžiu ar kaina. Kyla pagunda apipilti dovanomis ir tuo pakeisti kitas meilės kalbas. Kai tėvai ima jausti kaltę, kad nepakankamai laiko skiria vaikams ir ima pirkti dovanas, tai dovana tokiu atveju tampa kyšiu. Vaikai gali tapti materialistais ir manipuliuotojais, nes jie išmoks paveikti žmonių jausmus ir elgesį netinkamai naudodami dovanas.

Pagalba (patarnavimas). Darykite už vaiką tai, ko jis pats nesugeba. Pagalba turi atitikti vaiko amžių. Nenaudokite patarnavimo vaikams kaip būdo jais manipuliuoti, tai lengva daryti, nes maži vaikai labiau už viską trokšta dovanų ir kad jiems patarnautų. Bet jei mes, tėvai, pasiduosime pernelyg dideliam dovanų ir patarnavimų troškimui ir reikalavimui, mažieji gali neišaugti iš vaikiško egoizmo ir tapti savanaudžiais. Jūsų, tėvų, patarnavimas vieni kitiems gal tapti vaikui paslaugumo ir atsakingumo pavyzdžiu. Galutinis tikslas – vaikai išmoks padėti kitiems.

Virginija GUOGIENĖ

Psichologė

Violeta ŠESTAKOVSKIENĖ

Psichologė

Vladimir LOGINOV

Psichologas