Laiko raštas

Norėdamas apnuodyti tautą užnuodyk jos pasakojimus. Doroviškai smukusi tauta seka sau doroviškai menkas istorijas. Saugokitės pasakotojų, kurie gerai nesuvokia savo talento svarbos ir savo meistryste naudojasi neatsakingai: jie gali nesąmoningai prisidėti prie savo tautiečių psichinio pakrikimo.

(Benas Okri)

Gražus tas lietuviškas žodis „laikraštis“. Tai laiko raštas, kaip ir šviesos raštas (fotografija), eilių raštas (eilėraštis), etc., kuriame parašyta, kas, kur, kada ir kaip tuo metu vyko. Visada nurodoma to „laiko rašto“ data, kad laikas „nepasimestų“, būtų užfiksuotas. Nurodoma ir kelintą kartą būtent šis „laiko raštas“ spausdinamas, todėl eilės tvarka ir užrašomas, nurodomas numeris. Dažnai žmonėms būna labai svarbu, kad apie juos parašė laikraštis. Arba rašiusiajam yra svarbu, kad jo tekstas išspausdintas. Išsikerpa straipsnį, pasideda atminčiai. Tik va, klaidą daro tie, kurie neužrašo nei datos, nei laikraščio numerio. O tą daryti būtina, nes kada nors skaitysianti svetima (o ir sava) akis lieka šiek tiek nuvilta — neaišku, kada tai buvo. Juk visko neprisiminsi.

„Švenčionių krašto“ skaitytojams yra ką išsikirpti ir pasidėti atminčiai, nes tai pasakojimų apie rajono gyvenimą rinktinė, kurioje rasi naujausių politikos, bendruomenių veiklos, ekonomikos, kultūros žinių, komentarų ir kita. Šis laikraštis geriausiai atskleidžia rajono visuomenės nuostatas, nuotaikas ir lūkesčius. O nuotaikos – tai neišpasakotos istorijos, susitvenkusios ore, neišsakytos. Pasakojimai tampa nuotaikomis, neišsiskleidusiomis nuotaikomis, kurioms leidžiama augti. Laikraštyje publikuojami pasakojimai priklauso laikui ir iš laiko jie išauga. Tik dėl gyvenimo – ir laiko – pasakojimai, iš naujo išgyventi ir persvajoti, tampa nepavaldūs laikui. Taip pasakojimų dvasią atskleidžia iš Nigerijos kilęs poetas ir eseistas Benas Okri.

Svarbiausia, kad „Švenčionių krašto“ beveik nepaveikė išaugusi konkurencija žiniasklaidos versle. Konkurencijos gi siekis labai aiškus — bet kokia kaina pritraukti informacijos vartotojo, mūsų atveju, skaitytojo, o kartu ir reklamos davėjo dėmesį. Šiam tikslui pasitelkiamos bet kokios priemonės: „fake news“ (suklastotos naujienos), sąvokų sukeitimas vietomis, manipuliacijos protu ir kt. Kai spaudą ima glemžtis kapitalas — iš kitos ir kitokios visuomenės, šis kapitalas į nieką nesigilina, ima viską lenkti ir laužti savaip. Jis galingas. Jis kažkodėl nepagalvoja, kad mūsų visuomenė yra kitokia, kad ji spaudą, spaudos žodį gerbia, o ne pigaus triukšmo ir sensacijų ieško. Tada skaitytojai ima nusivilti spauda, atsisako jos. Ne vien dėl kainos. Ne.

„Švenčionių kraštas“ ne per daugiausiai kainuoja, bet laikosi, nes jis arčiausiai žmogaus. Šis laikraštis reikalingas skaitytojui ir laikosi tik redaktoriaus Algio Jakšto ir jo šaunios, spaudos reikalui atsidavusios, komandos didelėmis pastangomis. Svarbu ir tai, kad minėtas leidinys dažnai pagyvinamas meninėmis Algio fotografijomis ir jo sukurtomis, tėviškės gamtą ir krašto žmonių dvasią bei tradicijas apdainuojančiomis eilėmis.

Laikraščiui rašančiųjų pasakojimai apie Nalšios žemę – tai slaptos vertybių talpyklos: perkeisk pasakojimus, kuriais krašto žmonės gyvena ir kuriuos mums pasakoja, ir pakeisi pačius žmones bei įvairias bendruomenes. Pasakojimo buvimas byloja apie pamatinį žmogaus nerimą, byloja apie žmogaus netobulumą. Ten, kur tobulybė, nėra ką pasakoti.

Pabaigoje galiu pasakyti, kad „Švenčionių kraštas“ – nedidelis laikraštis, tačiau didesnė žiniasklaidos priemonė nebūtinai yra geresnė, o būti dideliu akmeniu prie mažo kelio geriau, negu mažu — prie didelio.

Taigi skaitykite „Švenčionių kraštą“ ir jūs suprasite kokiame nuostabiame krašte gyvenate ir kokie įdomūs ir kilnūs žmonės jus supa.

Česlovas ČERNIAUSKAS