Mes turime 402 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5172
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21373
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97403
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Prof. Z. Žemaitis - lietuviškos aukštosios mokyklos kūrėjas

2021 m. sausio 30 d.

Šiuo metu Lietuva gyvena aukštojo mokslo lietuvių kalba kūrimo proceso, trukusio daugiau kaip du metus, šimtmečio jubiliejaus metus. Vienas iš aktyviausių toje kūrimo veikloje buvo Švenčionių krašto sūnus matematikas Zigmas Žemaitis (1884-11-08 Švenčionių aps. Tverečiaus vls. Daktorių k. – 1969-06-24 Vilniuje). Plačiau nepasakosime jo biografijos, švenčioniškiams, ypač baigusiems jo vardo gimnaziją, ji puikiai žinoma. Aptarsime tik aukščiau minėtus jo veiklos aspektus.

Dar tęsiantis kovoms už Nepriklausomybę, Lietuvos mokslo inteligentija ir visuomenė 1920-01-27 Kaune atidarė Lietuvos aukštuosius kursus (toliau – LAK). Tai ir buvo lietuviškos aukštosios mokyklos pirmtakas. Vienas aktyviausių LAK organizatorių buvo Zigmas Žemaitis.

1922-02-16 atidarius Lietuvos universitetą (toliau – LU), jo Matematikos-gamtos fakulteto (toliau – MGF) branduoliu tapo LAK matematikos-fizikos ir gamtos mokslų skyriai. Respublikos Prezidento įsakymu šiam branduoliui sudaryti buvo paskirti, suteikiant pedagoginius profesorių vardus.: Z. Žemaitis – matematikos katedrai (jam buvo pavesta eiti ir dekano pareigas), Vincas Čepinskis (1871-1940) – fizikos katedrai, Antanas Purėnas (1881-1962) ir Filypas Butkevičius (1887-1934) chemijos katedrai ir Tadas Ivanauskas (1882-1970) – zoologijos katedrai. Pagrindiniai fakulteto uždaviniai buvo: 1) organizuoti matematikos ir kitų gamtos mokslų mokymo ir mokslinį tiriamąjį darbą; 2) užtikrinti tiksliųjų ir gamtos mokslų mokymą Medicinos, Technikos ir Teologijos-filosofijos fakultetuose; 3) parengti matematikos, fizikos, gamtos mokslų mokytojus Lietuvos gimnazijoms ir progimnazijoms bei kitus šių sričių specialistus.

LU, nuo 1930 m. pavadintame Vytauto Didžiojo universitetu (toliau – VDU), prof. Z. Žemaitis dėstė analizinę geometriją, diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, diferencialinę geometriją, matematikos istoriją bei mokymo metodiką, vadovavo studentų pedagoginei praktikai. Buvo puikus pedagogas. Buvęs jo studentas Aleksandras Zujus (1907-1988, JAV) rašė: „Jis buvo nepaprastai geras mokytojas. Ne be reikalo studentai sakydavo, kad tas, kuris sąžiningai klausė Žemaičio paskaitų, be ypatingo pasiruošimo gali bent patenkinamai išlaikyti egzaminus. <...> Z. Žemaičio paskaitos, skaitytos paprastai pirmojo kurso studentams, sudarė tvirtą pagrindą tolimesnėms studijoms“. Panašiai rašė ir Aleksandras Pakalniškis (1910-2012, JAV), kuris buvo jo mokiniu ir Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, kurioje, trūkstant mokytojų vakarais mokytojaudavo ir universiteto dėstytojai: „Žemaitis skaitė diferencialinį skaičiavimą. Tą patį, kurį jau buvo dėstęs man gimnazijoje. Gal tik šiek tiek plačiau. Jo metodas tebebuvo tas pats, kaip ir gimnazijoje. Jis buvo daugiau mokytojas, o ne profesorius“. Z. Žemaičio mokslinė veikla buvo skirta matematikos didaktikai ir istorijai. Darbus skelbė VDU, po karo Vilniaus universiteto (toliau – VU; dar prieš karą, kai Vilnius grįžo Lietuvai, MGF buvo perkeltas į jį) mokslo darbų rinkiniuose, „Lietuvos matematikos rinkinyje“. Plačiajai pedagoginei visuomenei Nepriklausomybės metais Z. Žemaitis paskelbė du straipsnius. Pirmajame rašė apie aukštosios matematikos pradmenis to meto gimnazijose. Kitame straipsnyje pateikė Izaoko Niutono (Newton, anglų matematikas ir fizikas, gyvenęs 1643.01.04-1727.03.31) darbo ir kūrybos apžvalgą, biografijos faktus. Atskirais leidiniais išėjo Z. Žemaičio darbai: „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920), „O unję polsko-litewską“ („Apie lenkų-lietuvių uniją“, 1920), „Drogi Litwy“ („Lietuvos keliai“, 1922), „Aukštosios matematikos pagrindai aukštesniųjų mokyklų programoje“ (1926), „Izaokas Newton‘as. Jo gyvenimas ir darbai“ (1927), „Matematikos istoriografija ir Moritz Cantor “ (apie vokiečių matematiką, gyvenusį 1829.08.23-1920.04.10), „Diferencialinis ir integralinis skaičiavimas“ (I d., 1935, dauginimo prietaisu), „Didysis rusų matematikas P. L. Čebyševas“ (1958; dabar rašoma Čebyšovas, garsus rusų matematikas, gyvenęs 1821.05.16–1894.12.08). Minėtasis geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis buvo geras orientyras vadovėlių autoriams ir mokytojams. Aplamai, Z. Žemaitis mokėjo nemaža kalbų, be laisvai mokėtų lenkų ir rusų kalbų, jis skaitė ir neblogai kalbėjo latviškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, graikiškai, lotyniškai.

Straipsnis ir atskiras leidinys apie aukštosios matematikos pradmenis – tai pirmieji darbai lietuvių kalba, pagrindę funkcijos sąvokos įvedimą į mokyklinės matematikos kursą. Z. Žemaitis buvo pirmosios Lietuvos matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos įvykusios 1928.01.03-05 Kaune, organizacinio komiteto pirmininkas, vienas iš jos pranešėjų, išrinktas „Vykdomojon Konferencijos Komisijon“. Ši komisija apibendrino konferencijoje, iki jos ir po jos gautus pasiūlymus dėl mokymo programų, parengė jų galutinį variantą, kuris buvo priimtas 1929 m. II konferencijoje. Vykdant konferencijos nutarimus, 1931-11-02 įkurta Lietuvos gamtininkų draugija. Z. Žemaitis buvo aktyvus jos narys. Matematikos mokytojams taip pat buvo naudingi minėtieji Z. Žemaičio matematikos istorijos darbai. Nepaprastai svarbu tai, kad Z. Žemaitis pirmasis Lietuvoje pradėjo skaityti matematikos mokymo vidurinėje mokykloje metodikos (matematikos didaktikos) paskaitas (1922 m.). Kaip rašė doc. Petras Rumšas (1921-1987), „carizmo laikais studentai, baigę aukštąją mokyklą, tapdavo mokytojais, neturėdami jokio pedagoginio pasirengimo, išėję „dvigubo užmiršimo sistemą“, t.y., pamiršę elementariąją matematiką, vėliau pamiršdavo ir aukštąją <...>. Lietuvoje padėtis buvo šiek tiek geresnė, nes Z. Žemaičio rūpesčiu <...> pradėta skaityti matematikos mokymo metodika ir numatyta pedagoginė praktika mokykloje. Tačiau visa tai buvo palikta metodikos dėstytojo iniciatyvai ir vidurinių mokyklų malonei. Kadangi mokyklos nebuvo įpareigotos priimti studentus pedagoginei praktikai, o pačios nemėgo praktikantų, kurie gadina mokinius, Z. Žemaičiui tekdavo pavargti, kol surasdavo mokyklą, kuri sutikdavo praktikantams leisti atlikti bent po 1-2 pamokas. Tokia pedagoginė praktika buvo nepakankama, todėl Z. Žemaičiui tekdavo ne tik skaityti metodikos paskaitas, bet ir vesti atitinkamas pratybas, kuriose studentai skaitydavo referatus, recenzuodavo vadovėlius, o svarbiausia – imituodavo pamokas; vienas studentas vesdavo „pamoką“ pasirinkta tema, o likusieji atlikdavo mokinių vaidmenį“. „Jo paskaitos išsiskirdavo nepaprastu aiškumu ir nuoseklumu. Visos pagrindinės formulės buvo įrodomos, nelikdavo jokių neaiškių vietų. Lentoje buvo rašoma tvarkingai, o vieta buvo panaudojama itin racionaliai. <...> Jis turėjo įgimtą humoro jausmą. Be to, tai buvo labai apsiskaitęs žmogus, per paskaitas galėdavęs pasakoti apie kinų kultūrą, Indiją arba ką nors iš įžymių rusų ar Vakarų Europos rašytojų gyvenimo ir kūrybos. Egzaminus pas jį laikyti buvo tiesiog malonumas“, – taip jis vertinamas pokario studento, vėliau prof. habil. dr. Adolfo Bolotino (1925-2018) prisiminimuose. Apibendrinant visą Z. Žemaičio įnašą į matematikos didaktiką, galima jame išskirti 5 pagrindines kryptis: 1) matematikos terminijos kūrimas (nuo 1917 m.); 2) matematikos mokymo modernizavimas vidurinėje mokykloje (nuo 1926 m.); 3) matematikos didaktikos dėstymas aukštojoje mokykloje (nuo 1922 m.), pastebėsime, kad iš viso vien 1925-1940 m. buvo parengti 76 diplomuoti matematikai, daug absolventų išėjo mokytojauti ir be diplomų; 4) matematikos istorijos tyrimai (nuo 1927 m.); 5) aukštosios ir vidurinės mokyklos ryšių palaikymas bei plėtimas (nuo 1922 m.). Lietuvos matematikų draugijos aukščiausias apdovanojimas yra Z. Žemaičio medalis, kuris įsteigtas 1986 m. pažymint jo nuopelnus, ir juo jau apdovanota virš 200 matematikos mokslininkų, dėstytojų ir mokytojų, kelios įstaigos.

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

 

 
Reklaminis skydelis