Gal aštuntoje klasėje pastebėjome, kad gražuolė klasiokė Vilija kažkodėl susidomėjo tyliu, kukliu, labai sunkiai mokslus įsisavinančiu klasioku Juozu. Suprantama, kad meilė nežiūri nei amžiaus, nei grožio, nei gabumų, bet šios įsimylėjėlių poros skirtumai buvo labai akivaizdūs. Vilija – tiesiog žiburiukas, optimistė, linksmuolė, viskuo besidominti, labai gera mokinė, dalyvaujanti visokiausiose olimpiadose, sportuojanti, gražų balsą turinti ir neblogą humoro jausmą. Ogi Juozas – tylus, vos trejetukus tegaunantis moksleivis, nepasižymintis jokiais išskirtiniais gabumais ar grožiu. Kitaip sakant, dvi priešingybės.

Kadangi mūsų miestelio mokykloje (tuomet aštuonmetėje) visi su kažkuo draugavo, tai mes nesistebėjome Vilijos ir Juozo draugyste. Manėme, kad kai mokslus tęsime miesto vidurinėje mokykloje, viskas baigsis. Betgi nesibaigė. Žinoma, tik Vilija toliau tęsė mokslus tuometinėje vidurinėje mokykloje, o Juozas įstojo į kažkokią profesinę mokyklą, bet, kiek žinau, ir jos nebaigė.

Tuomet, kai Vilija įstojo į universitetą, Juozas jau dirbo kažkokio gimtajame miestelyje buvusio fabrikėlio (taip tą įstaigą vadino vietiniai) naktiniu sargu, o dienomis prižiūrėjo teritoriją.

Visi žinojo, kad Juozas – darbštus, labai pareigingas, duoto žodžio skrupulingai besilaikantis žmogus, bet jam visus darbus reikia nurodyti, išaiškinti ir netgi pačius paprasčiausius dalykus keletą kartų pakartoti. Tiesiog tiek kartų, kol jis pagaliau linktelės galva. O tai buvo ženklas, kad jis viską suprato.

Galvojate Vilija jį pamiršo? Jokiu būdu ne. Ji sukus apsukus vis atsirasdavo gimtajame miestelyje ir būtinai susitikdavo su Juozu. Matydavo žmonės juos sėdinčius paežerėje ir valandų valandas apie kažką besikalbančius. Juodu pažinoję žmonės niekaip negalėjo suprasti, kas juos galėtų sieti ir apie ką jie galėtų kalbėti.

Kai po mokslų baigimo Vilija įsidarbino mieste, miestelį apskriejo netikėta žinia – Juozas veda Viliją. Nedaug kas tuo patikėjo: vieni manė, kad kažkas nelabai vykusiai pajuokavo, kitiems tai atrodė visiškai neįmanomas dalykas, todėl tos žinios niekaip nekomentavo. O pasirodo veltui – vestuvės (tiesa, labai kuklios), bet buvo. Jaunavedžiai apsigyveno mieste.

Kaimo smalsuoliai vis tiek kažkaip sužinodavo kaip jaunai šeimai sekasi. Žinios buvo ne visai patikimos, bet apkalboms pagrindo užteko. O kalbėjo, kad Vilija tapo kažkokia didele viršininke (kažką konkretaus įvardinti niekas negalėjo), kad labai gerai uždirba, kad priemiestyje statosi namą, o pagrindinis statybininkas – Juozukas.

Kalbėjo ir apie tai, kad Vilijai Juozas tik tam ir reikalingas, kad iškastų namui duobę pamatams, kad nešiotų plytas ir skiedinį statybininkams, kad juos prižiūrėtų. Kalbėjo dar ir apie tai, kad Juozas fiktyviai buvo įdarbintas Vilijos įmonėje, bet iš tikrųjų tai tame darbe niekas jo nėra matęs. Taip, kaip ir pats Juozas nėra matęs jokio atlyginimo. Su statybininkais (išskyrus Juozą) atsiskaitydavo pati Vilija, už statybines medžiagas – irgi. Maistą irgi ji pirko, ir mokesčius mokėjo. Netgi drabužius Juozui, batus ir visus kitus labai reikalingus daiktus pirko ji.

Pikti liežuviai plakė, kad Vilija neatstumdavo savo gerbėjų, kad netgi atostogų su tai vienu, tai kitu kažkur išlėkdavo.

Kai gimė vaikelis, niekas netikėjo, kad berniuko tėvas tikrai Juozas. Tiesa, Vilija į darbą sugrįžo gal tepraėjus mėnesiui po gimdymo. Kaip manote, kas prižiūrėjo vaikelį? Tikiu, kad atspėjote iš pirmo karto.

Kaimynai matė, kad ir namo užbaigimo darbai, ir aplinkos bei vaikelio priežiūra – išskirtinai Juozuko rūpestis. Visi tada iš jo šaipydavosi, kad Vilija turi samdinį, dirbantį tik už pavalgymą.

Juozas niekada niekam nesiskundė savo gyvenimu. O gal netgi paprasčiausiai nebuvo kam, o gal jam ir taip, kaip yra, buvo gerai. Nuo vaikystės įpratęs visų nuolankiai klausyti, visiems padėti, nesiginčyti, neįrodinėti savo teisumo, tai ir toliau taip gyveno.

Gal netgi širdyje didžiavosi savo žmona, kurią dažnai kviesdavo į įvairias televizijos laidas, kuriose ji pasakodavo sėkmės istorijas, nepamiršdama priminti, kad ir ji versli moteris, kad viskas priklauso nuo pastangų, kad reikia vertinti šalia gyvenančius žmones, kad sėkmė niekada nenusisuks, jei nebūsi jai atsukęs nugaros. Ir nė vienu žodeliu neužsimindavo apie vyrą, sudariusį jai visas sąlygas kilti karjeros laiptais, gyventi neskaičiuojant pinigų, tenkinti visus poreikius.

Kai Juozo ir Vilijos sūnus jau buvo studentas, šalia namų esančioje pašto dėžutėje Juozas rado anoniminį laišką, kuriame buvo parašyta, kad jo žmona Vilija nuolat keičia meilužius, kad šiuo metu su vienu jų yra išvykusi į kažkurią užsienio šalį.

Po kurio laiko kaimynai pastebėjo, kad pas Juozą atvažiuoja kažkokie žmonės, kad kartais girdi triukšmą jo namuose. Kartą po vienos tokios kažkokių žmonių viešnagės Juozo sūnus papasakojo savo bendraamžiui kaimynui, su kuriuo dažnai bendraudavo, kad motina reikalauja skyrybų, kad nebenori, jog Juozas gyventų paties pastatytame name ir t.t.

Šeimos gyvenimo smulkmenų, suprantama, niekas gerai nežinojo. Daug buvo spėlionių, klaustukų, ne visai suprantamų dalykų, bet visi suprato vieną – skyrybos čia tikrai bus. Ir buvo. Visi kaimynai matė, kad šeimos dideliame name Juozas liko vienas. Na, ne visai vienas, o su didžiuliu šunimi. Kartkartėmis pas jį atvažiuodavo tuomet jau atskirai gyvenęs jo sūnus. Dar rečiau čia pasirodydavo ir Vilija. Ji visuomet iškeldavo iš automobilio keletą sunkių krepšių, įnešdavo juos į vidų ir iš karto išvažiuodavo. Kaimynai kartais pajuokaudavo, kad tuose krepšiuose greičiausiai yra maistas šuniui, o ne Juozui. Moterys kažkaip sužinojo, kad šitas šuo – tai buvęs dabartinio Vilijos vyro augintinis. Moteris nepanorėjo šuns laikyti savo naujuose namuose, todėl atsikratė atveždama jį Juozui. Žinojo, kad neatsisakys.

Kaimynai kasdien matydavo Juozą vedžiojantį tą šunį. Pirmą kartą labai anksti ryte, o antrą – gerokai po pietų. Sakydavo, kad tie pasivaikščiojimai tokie punktualūs, jog pagal juos galima buvo laikrodžius nusistatyti.

Kartą vakare artimiausias kaimynas, grįždamas po darbo dienos į namus, pamatė Juozą gulinti ant šaligatvio šalia namų, o netoli jo tupėjo šuo. Kaimynas iškvietė greitąją pagalbą. Medikai atvažiavo labai greitai, bet Juozui padėti jie negalėjo – šuo nė vieno jų neprileido prie gulinčiojo. Jį kažkaip nuvesti šalin bandė ir daugiau žmonių – niekam nepavyko. Kol buvo sugalvota ką daryti, kaip kažkaip „prikalbinti“ šunį prileisti medikus prie gulinčiojo, Juozo gyvybė jau buvo užgesusi...

Palaidojo jį gimtojo miestelio kapinėse. Čia artimųjų kapus lankantys žmonės matė, kad ant Juozo kapo visada tupi šuo: ir dieną, ir naktį. Žmonių neprisileidžia, paduoto maisto neėda.

Po kažkurio laiko pro šalį einantys pastebėjo, kad ir šuo negyvas...

Genovaitė ŠNUROVA