Jau beveik metai gyvename jausdami realų, o gal ir perdėtą koronaviruso sukeliamos ligos Covid-19 grėsmę. Karantinai, apribojimai daugiau mažiau palietė ne tik kiekvieną iš mūsų, bet ir verslą, ypač smulkųjį. Vienaip ar kitaip susiklosčiusi situacija turėjo įtakos ir žemdirbiams.

Su ekologiškai ūkininkaujančiu Giedriumi Čičiurka pažįstami esame labai seniai. Šis žmogus kantriai dirbdamas niekados nesiskundė, kad sunku, kad gal reikėtų atsisakyti ekologiško ūkininkavimo. Man patiko ir patinka optimizmas, su kuriuo Giedrius žiūri į ateitį. Atvažiavęs į Naujasalį nusipirkti ekologiškai Giedriaus ūkyje išaugintų bulvių nutariau su juo pasikalbėti apie praėjusius 2020-uosius, kaip sekėsi dirbti karantino sąlygomis.

- Giedriau, kokie tau buvo 2020-ieji? Kaip sekėsi išauginti ir realizuoti išaugintą produkciją?

- Pavasarį per pirmą karantiną iš pradžių buvo sunkoka, nes žmonės valgė prisipirktus makaronus, bet ne daržoves. Bet kadangi karantinas buvo paskelbtas kovo viduryje, tai daržovių aš faktiškai jau ir neturėjau. Žinoma, teko kai ką ir išmesti, pavyzdžiui, svogūnus, tiesa, gal 10 arų užsodinom laiškams, bet pavasarį, vasarą laiškų niekas nepirko. Ką padarysi, ūkininkaujant be nuostolių nebūna, o štai rudenį, matyt, kai makaronai žmonėms jau nusibodo, valgė bulves. Gal čia, mūsų krašte, ir bulvės prasčiau užderėjo, bet gerokai padaugėjo klientų, ir į Vilnių daugiau vežu. Nesiskundžiu, pirkėjų yra...

- Ar pavasarį karantino sąlygom keitei sodinamų daržovių asortimentą?

- Nieko nekeičiau, net daugiau kai kurių rūšių sodinau. Turime suprasti, kad sveikam maistui turi būti pirmenybė. Norėdami būti sveikesni, prie tokių ligų kaip Covid-19 žmonėms reikia daugiau sveiko maisto. Tiesa, kartais patenki į keblią situaciją, kai prekybininkai superka tavo išaugintas daržoves juokingai mažomis kainomis. Štai tada pagalvoji, ar verta auginti vieną ar kitą rūšį. Kartais net negali suprasti, iš kur tokios kainos. Štai „Lidle“ bulvės kainuoja 9 centus už kilogramą. Su pigiomis daržovėmis iš Lenkijos sunku konkuruoti.

- Giedriau, o kaip Lenkijos ūkininkai taip pigiai sugeba išauginti žemės ūkio produkciją?

- Viskas labai paprasta, Lenkijoje kur kas mažesnis PVM. Net ir Latvijoje PVM mažesnis. Kai sumoki 21 proc. valstybei, ūkininkui ne kas ir lieka. Praeitais 2020-aisiais, kaip jau minėjau, nieko nekeičiau. Iš sėklų aš viską išauginu pats. Turiu šildomą šiltnamį, ir ten viską išauginu iki daigų, o kai turiu atliekamų, dar ir žmonėms parduodu. Dabar dar praktikuoju pardavinėti užšaldytus gaminius. Darau specialius kompleksus. Žinoma, visam mūsų darbe daug rankų darbo. Štai kad ir žalieji žirneliai. Juos reikia rankom ir skinti, ir lukštenti. Gaila, kad pernai neturėjau savo kopūstų. Per 22 ūkininkavimo metus tai buvo pirmas toks atvejis, o kaltininkas – sniegas, iškritęs gegužės 12 dieną. Taip 15 arų kopūstų teko nurašyti, išliko tik kaliaropės.

- Giedriau, štai ant stalo stovi skanūs rauginti produktai... Kas juos raugina? Kaip žmonės juos priima? Ar perka?

- Rauginti produktai Lietuvoje tradiciškai naudojami nuo senovės. Mūsų seneliai, proseneliai juk nekonservavo, o raugino produktus. Gaila, bet dabar žmonės daugumoje atpratę nuo raugintų produktų, o jaunesni gal išvis nėra ragavę. Rauginu aš pats, ir kai pas mane žmonės atvažiuoja pirkti daržovių, aš juos pavaišinu. Susidomėjimas būna nemažas... O po to ne vienas ir pradeda pirkti.

- Giedriau, ar visada iš pirmo karto pavyksta rasti tinkamą receptą?

- Visko būna, bet su laiku atsirenki tai, kas labiausiai tinka. Rauginimas padeda išvengti nereikalingų nuostolių. Mes ir patys valgome daugiausia tik raugintą produkciją, - sako mano pašnekovas, o aš galiu patvirtinti, kad Giedriaus rauginti produktai tikrai skanūs. Pirmą kartą skanavau raugintų česnakų, svogūnų...

- Giedriau, o kaip su klientūra? Ar yra nuolatinių pirkėjų?

- Turiu daug nuolatinių pirkėjų, o ir naujų atsiranda. Dažniausia žmonės vienas per kitą susižino. Būna ir taip, kad klientai kažkur dingsta, išvyksta gyventi kitur, o po to vėl atsiranda...

- O kas išvežioja produkciją užsakovams?

- Išvežioju užsakovams aš pats. Nemažai žmonių atvažiuoja pasiimti daržovių patys iš anksto pasiskambinę, o jei užsuka iš anksto nederinę, irgi ne bėda. Pas mane viskas supakuota, paruošta.

- Giedriau, ar įmanoma išsiversti be investicijų?

- Jokiu būdu neišsiversi. Kiekvienais metais turi investuoti. Gaila, išmokos kasmet vis mažėja. Mažėja išmokos ir ekologiniams ūkiams. Vis priekabių ieškoma, kasmet 2-3 tūkstančius nukerpa, o tokiam ūkiui kaip mano, tai nemaži pinigai. Už tuos pinigus jau gali šį tą nupirkti.

- O kaip pavyksta išsiversti su darbo jėga? Kaimo vietovėje galinčių dirbti žmonių striuka?

- Žinai, nesiskundžiu. Su Užimtumo tarnybos pagalba įdarbinau du žmones, kurių darbu esu patenkintas. Čia vietiniai, patikimi žmonės, o tai labai svarbu, kai gali žmonėmis pasitikėti, o ir visa mūsų pačių šeima dirba. Baltom rankutėm nieko nepadarysi.

- Giedriau, esame pažįstami labai seniai. Prisimenu tavo ūkininkavimo pradžią, kaip stovėdavai Rudens kermošiuje su svogūnų supintomis kasomis. Kokia buvo pradžia?

- O, pradžioje buvo gal 20 arų žemės. Tai buvo 1998 metai. Ir nors iki 2004-ųjų nebuvo jokių išmokų, bet aš bandžiau auginti ekologiškas daržoves. Liūdniausia, kad didžioji dalis produkcijos keliaudavo į pamiškę žvėreliams. Tuo metu ekologiška produkcija niekam nebuvo įdomi. Paklausa pradėjo didėti nuo 2008 metų. Dešimt metų buvo savotiška duobė, bet aš nenuleidau rankų. Dabar aš nedirbu su jokiais prekybos centrais, turiu savo pirkėjų ratą ir esu patenkintas tuo. Pavargau aš nuo bendravimo su prekybos tinklais... Keičiasi ir keičiasi jų reikalavimai. Tiesa, su vietiniais prekybininkais ryšį palaikau ir dalį produkcijos realizuoju.

- Ar žinodamas visus sunkumus, kuriuos teko įveikti per 22 metus, imtum ekologiškai ūkininkauti?

- Sunkus tas ekologiškas ūkininkavimas. Ir dabar svarstau, ar neatsisakyti ekologiško šilauogių auginimo. Nes visų reikalavimų tiesiog neįmanoma įgyvendinti. Daržoves ir grūdines paliksiu ekologiniam ūkininkavimui, o sodą – ne. Dėl poros šimtų ekologinės išmokos neverta vargti, - sako Giedrius.

O kai jis pradeda pasakoti apie visą darbo ciklą, apie dešimtimis ir šimtais skaičiuojamus daigus, kuriuos reikia ne tik išauginti, bet ir pasodinti, nejučiomis pagalvoju, kad mano kantrybės tokiam darbui užtektų dienai kitai, maksimum – savaitei, o Giedrius dirba jau 22 metus, ir vis naujovių ieško. O kiek darbo šiltnamiuose! Ir nors Giedrių pažįstu jau senokai, kiekvieną kartą bendraudamas su juo stebiuosi Giedriaus optimizmu. Matyt, tas optimizmas jam padėjo net ir karantino laikotarpiu neprarasti tikėjimo tuo, ką daro, nenuleisti rankų, ir tai atsiperka. Ir dar vienas Giedriaus bruožas – meilė gamtai. Jis su tokia meile pasakoja apie aplink zujančius paukščius, net į sodą ateinančias stirnas. O kai baigiantis pokalbiui paklausiau Giedriaus apie naujoves, jis šyptelėję atsakė:

- Dabar naujovių daug, tik pinigų reikia turėti...

Atsisveikindamas pakvietė mane atvažiuoti pasižiūrėti, kai dirbs šiltnamyje. Pažadėjau atvažiuoti, bet tik pasižiūrėti, nes tokioj erdvėj išlaikyti ilgai sunku, o Giedrius išlaiko ir nesiskundžia.

Algis JAKŠTAS