Truputi istorijos

Tradicinė (juostinė) fotografija, kuri lydėjo žmoniją apie pusantro šimto metų, baigia savo gyvavimą. Tik užsidegę jos paslaptimis negausūs entuziastai bando fotografuoti senais fotoaparatais, gaminti nuotraukas taip, kaip buvo įprasta dvidešimtame amžiuje.Kiekvienas svarbus reiškinys turi savo dvasinę ir emocinę dedamąją, o tradicinė fotografija yra priskiriama prie labai svarbių atradimų, su kuriuo atsisveikinti ir jo tiesiog pamiršti turbūt neįmanoma.

Dabar kiekvienas mūsų, reikalui esant, - fotografas. Galime be ypatingo pasiruošimo pasidaryti nuotrauką, pasižiūrėti, kaip atrodo vaizdas, netinkantį čia pat pašalinti. Techniškai skaitmeninė fotografija, kuria naudojamės,skiriasi nuo juostinės tuo, kad fotografuojant šviesa patenka ne į juostą, o į šviesos gavėją, tuomet vaizdas apdorojamas ir išsaugomas atminties kortelėje skaitmeniniu formatu, bitais.

Fotografijos idėja nuo sumanymo iki jos įgyvendinimo praėjo ne trumpą kelią. Beveik prieš du šimtus metų atsirado žmonių, kuriems buvo įdomu sustabdyti akimirką, kurių užsispyrimo, gebėjimų ir žinių užteko pasiekti tikslą. Fotografijos gimimo metai – 1839. Kiekvienas entuziastas padarė savo darbą, be kurio nebūtų visumos. Išradėjų vardai žinomi tiems, kas domisi fotografijos istorija. Tai prancūzai: fizikas ir išradėjas J.N. Niepce (1765-1833), dailininkas ir fotografas L.J.M. Daguerre (1787-1851) bei anglas chemikas ir matematikas, o dar archeologas, botanikas, lingvistas, plačios erudicijos mokslininkas W.H.F.Talbot (1800-1877).

Iš pradžių fotografijos galėjo būti gaminamos tik kaip vienkartinės, fotografuota labai dideliais, nepatogiais fotoaparatais. Specialistai nuolat dirbamo tobulindami fotografijos techniką, kuri ilgainiui tapo prieinama net mėgėjams. Fotoaparatai atsirado daugelyje šeimų.

Mokslininkai nagrinėja ir socialinę ankstyvosios fotografijos reikšmę. Jau 1840/1841 m. buvo atidarytos pirmosios fotostudijos. Atsiradus techninėms galimybėms, nuotraukos pasirodė periodinėje spaudoje. Buvo daromos dokumentinės nuotraukos. Pvz. vokiečių fotografas Hermannas Biowas 1842 m. gegužę nufotografavo didžiulį gaisrą Hamburgo Alsterio rajone. Fotografai dirbo karo veiksmų sūkuryje Krymo kare (1853-1856) ir Amerikos pilietiniame kare (1861-1865). Fotografija naudojosi gamtos mokslai, net astronomija ir medicina. Kelionių fotografija priartino anksčiau mažai žinomus pasaulio regionus. Fotografija įžengė į kasdienį gyvenimą, įskaitant reklamą, propagandą, visokio turinio pašto atvirukus. Miestuose buvo įkurtos fotoateljė, pradėtos teikti fotografavimo ir nuotraukų gamybos paslaugos.

Nors Lietuvoje pirmosios nuotraukos buvo padarytos 1839 m. Verkių rūmuose prie Vilniaus, fotografai-profesionalai, siekiantys iš to amato pragyventi, pasirodė daug vėliau. Jie atvyko iš Prūsijos, kitų Vakarų Europos valstybių, kur jau buvo didelė konkurencija.Pagal D.Junevičių, 1863 m. veikė septynios ateljė Vilniuje, trys Kaune, po dvi Šiauliuose ir Telšiuose, viena Panevėžyje. O jau 1876 m. žemės ūkio parodoje, vykusioje Šiauliuose, buvo pristatytos ir fotografijos.

Švenčionių fotografai

Devyniolikto amžiaus pabaigoje, dvidešimtojo pradžioje Švenčionys, pavieto centras, turintis maždaug šešis tūkstančius gyventojų, didesnė dalis kurių buvo žydų tautybės, gyveno savo kasdieniais rūpesčiais. Čia buvo apie 450 namų, daugiau negu 70 parduotuvių, apie 130 amatininkų, kelios, turinčios po keliasdešimt moksleivių, bendrojo lavinimo mokyklos. Trečiadieniais ir sekmadieniais vyko turgus, kelis kart metuose mugės ir atlaidai. Miesto centre iškilo raudonų plytų dviejų aukštų turtuolių namai. Buvo ir išskirtinių įvykių – 1898 m. baigtos statyti katalikų bažnyčia ir stačiatikių cerkvė, o prieš tai – koplyčia Adutiškio ir Vidžių gatvių sankryžoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių kareivių poreikiams patenkinti išleistas fotografuotas paveikslėlis Postkarte, vaizduojantis Švenčionių miesto Vidžių gatvę, perteikia mums jos veiklų šurmulį. Šios gatvės gyventojo Zalmano Skuto name buvo atidaryta pirmoji  fotoatelje Švenčionyse. (1 foto)

1867 m. fotoateljė buvo pasiruošęs įsteigti Vulfas Ovčinskis, Kopelio s., Švenčionių miestelėnas. Pagal tada galiojančią tvarką, jis buvo padavęs Vilniaus gubernatoriui prašymą leisti jam steigti ateljė. Kadangi tuo metu V. Ovčinskis buvo įtartas kredito bilietų padirbinėjimu, vyko ilgas tyrimas. Pagaliau išaiškėjo, kad jis nekaltas. 1868 m. birželio 8 d. buvo gautas leidimas atidaryti ateljė ir dirbti.

Vieta komercinei veiklai buvo labai tinkama. Čia sueina keliai iš Švenčionių apylinkių, kuriais kaimiečiai atvažiuodavo į visokias pavieto įstaigas, į bažnyčią, į turgų, į malūną, į gerai aprūpintas prekėmis miesto parduotuves. Pagaliau, aplankyti vaikų, kurie mokėsi vietinėse mokyklose. Nereikia abejoti, kad fotografijos ateljė reklama buvo tinkamai pasirūpinta.

Deja, brangus malonumas nepritraukė, matomai, pakankamai klientų ir 1870 m. rudenį V.Ovčinskio fotografijos ateljė jau neveikė. Vulfas Ovčinskis turėjo ir kažkokį kitą, patikimą pragyvenimo šaltinį. Jis neišvyko ieškoti fotografo laimės kituose kraštuose, kaip tai padarė nemažai jo kolegų. Ovčinskių šeima gyveno čia ir tarpukarį. (Šita šeima išgarsino Švenčionis pasaulyje. Visai ne vietoje, bet negaliu nepaminėti, kad Vikipedijos prancūzų kalba keliuose straipsniuose minima, kad  Švenčionyse 1879 m. Joselio Ovčinskio šeimoje gimė duktė Mina (kai kur – Nina), busima rašytojo Romaino Gary motina.)

Šiuo laikotarpiu visose Vilniaus gubernijos mažuose miesteliuose gana brangios fotografų paslaugos daugeliui gyventojų buvo prabangos dalykas. Buvo metų, kai gubernijos provincijoje neveikė nei viena ateljė. Užsispyrusiems ir norintiems turėti nuotraukų reikėjo važiuoti į Vilnių.

Kurį laiką ir Švenčionyse niekas nesiėmė nuostolingo verslo. Pagaliau 1875 m. fotoateljė atidarė Kremeris, kurio veikla finansų prasme irgi nebuvo itin sėkminga. 1878 m. jis išvyko.

Kitas ne vietinis gyventojas, Morduchajus Papirnas, atklydęs net iš Pinsko apylinkių, iš Karolinos miestelio, bandė įsitvirtinti Švenčionyse, bet dirbo čia tik šešis mėnesius - nuo 1887 m. balandžio 21 d. iki spalio 21 d. Įdomu, kaip jis žymėjo savo fotografijas ir kiek jų išliko. Jeigu buvo kokybiškos (negalima teigti, kad tokios nebuvo), kolekcininkams tai tikras lobis.

1895 m. gegužės mėn. 19 d. dėl leidimo dirbti Švenčionyse fotografu kreipėsi į Vilniaus gubernatorių panevėžietis Mulcas Pinkas Icikas, Srogo s. Ar gavo leidimą, archyvo dokumentuose žinių nerasta.

Išskirtinis šioje fotografų virtinėje buvo švenčioniškis Mejeris Brumbergas, Movšės s., gim.1877. Būdamas devyniolikos metų amžiaus, jis 1896 m. birželį atvyko į Vilnių mokytis fotografijos. Gyveno Pylimo g. Radino name. Tuo metu Vilniuje dirbo nemažas būrys fotografų. Nėra tiksliai žinoma, pas kokius meistrus jis mokėsi amato. Galime spėlioti, kad pagal anų metų įpročius, tai turėtų būti žydų tautybės fotografas.1896 m. tam kriterijui atitiko Vilniaus fotografai A.Cinovecas ir I.Serebrinas.

1899 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Brumbergas Mejeris, išlaikęs egzaminą, gavo leidimą dirbti fotografu gimtajame mieste. Tuo pačiu metu čia atvyko ir V. Šeftelis, su kurio Mejeris, matomai, susidraugavo mokydamasis. Vulfas Šeftelis, Šolomo s., gimęs 1865 m. Vilniuje, fotografavo nuo keturiolikos metų amžiaus. Jis turėjo leidimą 1899-1901 m. atidaryti fotografijos ateljė, nuo 1901 02 20 - leidimą fotografuoti Sviruose, o nuotraukas gaminti Švenčionyse. Galima daryti prielaidą, kad jie su M.Brumbergu kartu turėjo ateljė. Jau buvo paplitusi mada vadinti ateljė ne fotografo pavarde, o suteikti skambų pavadinimą. Europos, carinės Rusijos miestuose plito Talbot, Rembrandt, Moderne ir panašūs vardai. Ypač tai buvo patogu, kai vienose patalpose dirbo du ir daugiau meistrų. Tačiau 1902 m. sausį V. Šeftelis persikėlė dirbti į Vilnių, o Brumbergų šeima ir prieš Antrąjį pasaulinį karą vis dar gyveno Švenčionyse.

Sunku pasakyti, kodėl jauniems meistrams nepasisekė išlaikyti savo verslo. Gal todėl, kad atsirado konkurentas - 1900 metų pabaigoje vieno fotoaparato ateljė atidarė vietinis gyventojas Vladislovas Valiulevičius, Kazimiero s., katalikas, gimęs 1861 m. Nuo 1884 m. jis dirbo Švenčionių apskrities felčeriu, tad turėjo rimtą pagrindą privilioti klientų. Valiulevičių šeima gimtajame mieste gyveno dar ilgus dešimtmečius.

1902 m. Vilniaus gubernijoje atsirando fotografų, kurie gavo leidimus dirbti bet kurioje vietovėje, neprisirišant prie konkrečios. Keliaudami po visą guberniją, jie fotografavo žmones ten, kur atsirasdavo klientų, kur nebuvo nuolatinio ateljė.

Žinių apie Švenčionių fotografų veiklos keturis dešimtmečius radau Dainiaus Junevičiaus išsamiame darbe „1863-1904 m. Vilniaus gubernijos fotografai“. Paskutinis Švenčionių fotografas, paminėtas D.Junevičiaus publikacijoje, 1866 m. gimęs Anykščių miestelėnas Kalmanas Frutko, vedęs, trijų vaikų tėvas, turėjęs nuosavą namą Žagarėje. 1904 m. balandį jis įkūrė ateljė Širkovičiaus name, Naujojoje gatvėje.

Praeities atgarsiai fotografijose

Mano turimos fotografijos pagamintos Švenčionyse dvidešimto amžiaus pradžioje. Tai nedidelė atkarpa miesto fotografijos istorijoje, bet manau, kad gan pilnai atspindi to laikotarpio fotografijos galimybes. (2 foto)

Dvi vadinamo vizitinio formato fotografijos. Plonytė albuminė nuotrauka priklijuota ant storo kartoninio pagrindo, vadinamo paspartu. Dideliuose miestuose veikė specialūs litografiniai fabrikai, dirbtuvės, gaminančios šią prekę. Kitoje pasparto pusėje paprastai buvo jos gamintojo atžyma. Pagal ją, žinant gamintojo veiklos laikotarpį (o tokios žinios surinktos), galima nustatyti apytikslę nuotraukos pagaminimo datą. Vilniuje veikė Rembrandt, Talbot ir Fotoexpress dirbtuvės, gaminusios ir labai pigius ir prašmatnius blankus.

Panašu, kad šios fotografijos buvo darytos mokslo baigimo proga. Panelė nusifotografavo 1909 m. Talbot foto ateljė ir šią nuotrauką dedikavo savo mokslo draugei. Nuotraukos apipavidalinimas retai sutinkamo dizaino. Jaunuolio nuotrauka tradicinė, paprasta, daryta K.Frutko, jos kitą pusę (vadinamą reversą) matome šalia. (3 foto)

Kalmano Frutko nuotraukos kita pusė. Fotografai, nebūdami tikri, kad ilgai galės išsilaikyti tam tikroje vietovėje, savo nuotraukoms žymėti užsisakydavo guminį antspaudą su savo pavarde ir adresu. Persikėlus į kitą vietovę, galima buvo užsisakyti naują antspaudą. Fotografijos blankų kaina priklausė nuo įsigyjamo kiekio, todėl jų apsimokėjo nusipirkti kuo daugiau. Matosi, kad blankas iš pigesnių, gamintojo ženklo nėra. Bet yra papildoma fotografo informacija, kad negatyvai saugomi. Paprastai užsakovui buvo gaminamos šešios nuotraukos. Jeigu jaunuoliui pritrūktų nuotraukų visiems mokslo draugams padovanoti, meistras ir po ilgesnio laiko galėjo padaryti jam nuotraukų iš išsaugotų negatyvų. Mokėti reikėtų tik už fotografijų spausdinimą. (4 foto, 5.foto)

Šitos dvi nuotraukos darytos 1914 m. R.Leibovo fotoateljė. Abiejų nuotraukų dešinėje pusėje apačioje matosi metalinio antspaudo padaryta žymė rusų kalba „R. Leibov Svenciany m. 1914“. Tai dar vienas būdas meistrui pasižymėti savo darbą. Turiu ankstesnę 1910 m. šito fotografo nuotrauką, ji apipavidalinta panašiai.

Matome, kaip pažengė fotografijų gaminimo technika. Jos atspausdintos ant storesnio popieriaus, nereikia išlaidauti blankų pirkimui. Fotografijos vadinamo „pašto atvirlaiškio“ formato – tokios nuotraukos reverse dažnai buvo vartojami užrašai „Postkarte“, „Carte postale“. Kai kuriuose buvo nubraižytos linijos adresui įrašyti, nes, priklijavus tinkamą pašto ženklą, jas galima buvo siųsti paštu.

Už panelių ir vyrų nugarų matome skirtingus vaizdus. Fotografais dažnai dirbo mažiau ar daugiau nusisekę dailininkai. Panašiai, kaip teatrui, jie kūrė (ar užsisakydavo tai išmanantiems) dekoracijas savo fotografijos ateljė, papildydami studiją įdomesniais baldais.

Ateljė susidėdavo iš dviejų pagrindinių patalpų – skirtos klientų priėmimui ir fotografavimui bei gamybinės, su visa įranga. Prie įėjimo buvo kabyklos, didelis veidrodis, patogios kėdės, ant sienų – paveikslai, kartais – ypač pasisekusios nuotraukos. Toliau sekė fotografavimosi zona. Fotografijų gamybos patalpos buvo skirtos tik darbuotojams.

Visada įdomu pagalvoti, kokia proga žmonės sumanė nusifotografuoti. Panelės įsiamžino su viršutiniais drabužiais, kas fotografijose sutinkama retai. Tam buvo svarbi priežastis - jos aiškiai džiaugiasi neseniai įsigytomis, vienodomis muftomis. Dabar nenaudojame tokios garderobo detalės. Anų laikų puošeiva turėjo tam daiktui dar keletą pavadinimų - įmovas, rankmaustė, mova.

Abu jaunuoliai dėvi uniformas. Man atrodo, vienas jų - inžinierius, kitas - geležinkelio darbuotojas. Gal du broliai ar draugai atvažiavo pas tėvus atostogų, o gal baigę atitinkamus mokslus, jau dirbo gimtajame mieste… (6 foto)

R.Leibovo jaunavedžių nuotraukos kita pusė su labai kukliu fotografo antspaudu. Matome, kad fotografas savo laboratorijai įsigijo naują prietaisą – kviečiama padidinti padarytą portretą iki natūralaus dydžio. Pats reversas tradicinis, su standartiniu ornamentu kairėje. Iš dešinės apačioje dažnas paspartų apipavidalinimo atributas – lauro lapų lydimi medalionai su fotografijos kūrėjų schematiškais atvaizdais. (7 foto)

Kabinetinio formato, didesnių išmatavimų paspartu, R.Leibovo 1913 m. daryta nuotrauka. Įdomu, kad ji turi du, kas labai retai sutinkama, fotografo antspaudus – nuotraukos apačioje ir ant reverso. Sutuoktuvės buvo tinkama proga nusifotografuoti. Jaunoji pasidabinusi daugybe juvelyrinių papuošalų, turinti laikrodį ant ilgos grandinėlės. Tai viena retų galimybių moters gyvenime visą šitą parodyti viešumoje. Pora išsirinko geresnės kokybės blanką. Čia matome R.Leibovo ateljė dekoracijos jau trečią variantą. Jaudinančios akimirkos fonas – kolonos, primenančios ar tai bažnyčios interjerą, ar prabangų dvarą... Tą pačią dekoraciją pamatysime ir sekančiose nuotraukose. (8-9 foto)

Vėl tos pačios kolonos, pasipuošę žmonės, bet blankas kuklesnis ir iš dešinės apačioje – kitas fotoateljė pavadinimas –Atelier Rafael Swenziany. Metai nenurodyti, bet atrodo, karas įžengė į Švenčionis. Vokiečiai savo atvirutėse vadino miestą Swenzian, Swientziany. Naujas (ar senas, pasislėpęs už kito pavadinimo) šeimininkas, siekdamas apsaugoti savo verslą, pasivadino naujoviškai, išsirinkęs trumpesnį variantą. Įdomu, ar vokiečiai ėjo čia nusifotografuoti... Šeimininkas turėjo ir Postkarte blankų, ką matome nuotraukoje, kur nusifotografavo moteris su perlų vėriniu ir šalia ant staliuko gulinčia knyga. (10 foto)

Ir dar apie vieną senos fotografijos ypatybę. Šie žavūs vaikai – Helusia ir Pavelek – apsilankė pas Švenčionių fotografę J. Valanisuvna 1931 m. liepos 28 d. Jiems buvo pasakyta tvirtai laikytis turėklų ir laukti, kol išskris paukščiukas. Besišypsanti jaunoji moteris palinko prie paslaptingos dėžės, užsimetė ant galvos juodą skraistę, pasigirdo zvimbiantis garsas... Įvyko eilinis šviesos patekimo ant jautrios juostos stebuklas. Po kelių dienų vaikai ir jų tėvai galėjo pasidžiaugti savo nuotykio su fotografija rezultatais.

Atkreipsiu dėmesį, kad visose nuotraukose žmonėms, nelygu vaikams ar suaugusiems, sudarytos sąlygos atsisėsti ar įsikibti į kokį baldą ar į vienas kitą. Dar prisimename, kas fotografavosi ateljė, kad svarbiausia buvo tinkamu momentu nejudėti. Anksčiau tas momentas trukdavo ir kelias minutes. Dėl tos priežasties besišypsančių veidų senose nuotraukose pamatysime labai retai. Džiaugtis ir anais laikais buvo nemažai priežasčių. Sakykim, dėl to, kad karta gyvenime pavyko nusifotografuoti. Gal jiems tai buvo jausmas, kaip mums paskraidyti oro balionu...

Senos nuotraukos mūsų namuose

Prisimenu, mano vaikystės laikais beveik kiekvieno namo, kur buvo gyventa tvarkingiau ir šeimyniškai, neatsiejamu atributu buvo padidinta jaunavedžių nuotrauka – portretas, kabėjęs matomiausioje vietoje. Jeigu šeima turėjo ir kitų nuotraukų, jos buvo pagarbiai sudėliotos rėmelyje po stiklu. Tos nuotraukos buvo šeimos aukštesnio statuso pabrėžimas, prabangos ir pasididžiavimo dalykas. Paskui tas įprotis buvo pripažintas kaimišku, mieščionišku, nuotraukos paslėptos...

Dabar, kai savo asmeniniu telefonu galima padaryti tiek nuotraukų, kiek užsimanome, nesuprantame senų fotografijų vertės ir išskirtinumo. Daugelio mūsų namuose užsilikusios seniai mirusių tėvų ar močiučių, tetų, sukauptos nuotraukos. Dažniausiai neprisiruošiame jų peržiūrėti. Neatpažįstame ir neturime ko paklausti, kas jose šypsosi, vaizduoja labai rimtą, ar užkluptas fotografo nepatogioje pozoje. Jeigu sutinkate su teiginiu, kad senos nuotraukos – tai šeimos istorijos dalis, kad jas reikia saugoti tam, kad gyvenantys dvidešimt pirmajame amžiuje šeimos nariai turėtų supratimą apie dvidešimtojo šimtmečio savo giminę, pasvarstykime kartu.

Noras atlaisvinti vietą – nesvarus argumentas atsikratyti nuotraukų. Perkelti jas į kompiuterį – kiekvienam lengviau ar sudėtingiau pasiekiamas dalykas. Paskui su fizinėmis fotografijomis galima pasielgti pagal norą ir aplinkybes – saugoti pačiam, atiduoti giminaičiams, padovanoti ar parduoti kolekcininkams, jei kažkam labai knieti, tai ir sunaikinti...

Žiūrint į fotografijas, dažniausia norime sužinoti, kas nusifotografavo, kada, kokia proga. Jeigu nežinote, neturite ko paklausti, tapkite detektyvais, pasamprotaukite. Pirmiausia, atskirkite nuotraukas, apie kurias ką nors žinote. Jomis remiantis analizuosite kitas, padalintas į dvi grupes - su užrašais ir be jų. Paskui lyginkite, galvokite. Pasitarkite su giminių šeimų nariais – gal jie turi tokių pat nuotraukų, bet su užrašais. Sudėliojus nuotraukas chronologiškai, net nebūdami tikri, ar tai jūsų močiutės mama ar jos sesuo, vis tiek galėsite pasakyti savo anūkams – panašiai atrodė prosenelė. O tai jau labai daug...

Senos nuotraukos turi paslėptą šilumą. Galvoju, kad šiandien neturintis (ar beveik neturintis) materialinės vertės fotografijos, laiškai, tai, be kapų, atminties, dažnai vieninteliai dalykai, kurie jungia mus su senai gyvenusiais giminaičiais, su mūsų šaknimis. Įsitikinau, kad daugeliui žmonių labai svarbu šį ryšį turėti.

Tautos, valstybės istoriją kaupia ir saugo archyvai, muziejai, bibliotekos. Šeimos istoriją turime išsaugoti mes patys.

Tamara JUSTYCKA