Prabundu 5.54. Užsitraukiu antklodę ant galvos, ir dar kažkokį drabužį, paslepiu galvą nuo šalčio. Nėra taip blogai, kaip atrodo, nes čia kalba nuovargis – kai pervargsti, kyla arba krenta kūno temperatūra (arba šokinėja), purto šaltis, nebesinori valgyti. Bet viskas juk tik į gerą.

Matau, kaip šaltis sukausto ir mano sielą. Žinau, laikinai. Juk turiu kažkaip išsilaikyti, kad nepalūžčiau, ir man mano psichikos parinktas geriausias variantas yra atsiribojimas, grubumas, susikaupimas. Tik taip išgyvensiu šį momentą. Jei mokėčiau kitaip, daryčiau kitaip. Bet nemoku. Tik taip galiu susirinkti jėgų lašelius ir suspausti juos kumštyje.

Vos vos, bet, atrodo, pavyko.

Pro langą šviečia nuostabi delčia. Įjungus telefoną pasižiūrėti, koks šaltis lauke, supypsi mesendžeris. Su manimi kalba angelai – per žmones. Visai nepažįstamus. Ir tik atsiųstas „Enigmos“ „Return to Innocence“ suteikia man jėgų greitai pakilti iš šiltos lovos ir nusileisti vos kelių laipsnių šilumos koridoriumi į rūsį. Pasikurti krosnį. Nes telefonas rodo -18 už šios plonos baltų plytų sienos.

Muzika. Šiluma. Lova. Tysojimas joje. Snaudimas. Saulė lauke. Kontempliacija į visybės erdvę savyje. Žinojimas, kad viskas praeina. Pasitikėjimas tuo, kas įvyksta ir tuo, kas neįvyksta. Gyvenimas lygu stulbinantis grožis. Karšta kakava. 10 maišų ką tik atvežtų beržinių atraižų. Tona pjuvenų briketų rūsy. Sumuštinis. Katino murkimas. Dukros balsas. Brolio rūpestis. „Enigmos“ klipas ankstyvą rytą. Mažytės raidės ir nedidukai žodžiai. Zylės, dorojančios saulėgrąžas. Miegantys po sniegu augalai. Etapo pabaiga. Už 10 km liūliuojanti jūra. Ir naujas sąsiuvinis, kuriame neužilgo padarysiu pirmą įrašą, pavadinimu Svajonės

Gal rytoj.

Silvija STATKUTĖ