Sako, kad žiemų seniau būta dar šaltesnių, giliasniegių ir užtrunkančių iki pavasario pusės. Dabar bandoma juokauti, kad tolstant nuo tų žiemų, jos prisimenamos kasmet vis šaltesnės, sniegingesnės ir ilgesnės.

- Tik nesakyk taip! – Rapoliukas žvalgosi pro trobos langelį ir kalba lyg sau, lyg kažkam. – Tada jos tikrai buvo tokios... net jaunas per jas neišbrisdavau. Jei dabar taip...

- O gal dabar būtų lengviau? – jis pats bando įtikinti save.

- Taigi būtų... Sniego iki palangės pripustė, tako ir kelio į mano namus net priešas nerastų. Greitoji taip pat... Tik pagalvok... žiemos nėra! Kvailys ir tas supranta, kad tai netiesa…

Taip šnekasi jis pas su savim, apsimauna veltinius, iki smakro užsisagsto vatinuką. Priemenėje stovi jo medinis, skarda kaustytas kastuvas. Štai išeis, pamojuos juo, taką iki vartelių nukas. Žinia, niekas juo neateis, bet taip jis pats žinos, kad…

O! Kažkas duris laiko... Pusnis! Petį įrėmęs jis bandė stumti, klibinti – veltui, durys lyg užrakintos. Na, ir ką? Nieko... Pastatęs kastuvą vieton, jis nusirengia, užkaičia arbatą... Gers ją ir žiūrės pro langą.

- O tu sakei, kad dabar žiemų nebūna? Būna, ir dar kokių!

Selemonas PALTANAVIČIUS