Mes turime 156 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3160
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8062
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:8062

Labanoro giria. Karikatūra ar žaizda?

2021 m. vasario 20 d.

Sakoma, kad viskas turi savo pabaigą. Na ir ne! Štai gamtos vertybių saugotojų ir miško turtų naudotojų priešprieša – amžina. Ji gali baigtis, kai neliks saugotojų arba miškas nebebus preke. Ištisus dešimtmečius aiškinama sudėtinga miškų sistemos sandara, apie miškų svarbą sveikai aplinkai (orui, vandeniui, gyvūnijai). Efektas – lyg akmuo į ežerą: pūkšt, ir nėra. Nes tie, kas valdo miškus ir skaičiuoja pinigus, tas valdo padėtį. Yra gamtos apsaugos įstatymai ir yra valstybės ekonominiai interesai ir, žinoma, šventa kaip dievybė – privati nuosavybė. Kaip šiose srityse apeinami įstatymai ir draudimai – ne šio straipsnio tema.

Spaudą užtvindė skelbimai apie perkamus miškus. Supirkėjai stengiasi ne dėl savo krašto, o kad miškai iškeliautų į užsienį. Už tai užmokama. Apie mišką, kuris bus reikalingas mūsų ateities žmonėms, negalvojama, nors tai turi rūpėti valstybei. Miškų savininkai stengiasi neatsilikti, mat Lietuvoje badas, pinigų reikia nors duonai su bulve nusipirkti... O gal antriems namams prie ežero pastatyti? Kartą sovietmečiu parašiau į laikraštį apie padidintą Ažvinčių girios draustinio kirtimą. Mano „šmeižtui“ paneigti buvo sulipdyta komisija iš 22 narių, vos iš darbo neišmetė! Tada dar nežinojau, kad tikrasis miškų naikinimas bus... nepriklausomoje Lietuvoje, kai miškai priklausys nebe sovietinei Rusijai, o savai valstybei.

Miškų valdytojai gamybininkai miškų gamtos saugotojus vadina kvaileliais, nevertais vyriško dėmesio: ką tie paukščiukų mylėtojai išmano apie miškus?! Juk ir ežiui aišku, kad miškas – tai daug stačių medžių vienoje vietoje, jis kaip rugių laukas: prinoko, – ir atvažiuok su kombainu. Tuo tarpu biologai miškininkams gali paskaitas skaityti apie sudėtingiausius ryšius miškų ekosistemose. Bet miškų valdytojai ir savininkai to žinoti nenori – nenaudinga. Ir įrengia šernų šėryklas netoli kurtinių veisimosi vietų. Nes dėl jų galvos neskauda. Kurtiniai neneša naudos, juos net medžioti uždrausta. Be to, visi žino, kad pušys užauga ir be kurtinių, be tetervinų, jerubių ir kitokių kurapkyčių. Toks miškų reikšmės ir prasmės supratimas tęsiasi dešimtmečiais ir nėra vilčių pasikeitimui. Tokiam požiūriui pasikeisti neleidžia ir ekonominiai „rinkos santykiai“. Todėl, kai galingi miškovežiai riaumoja net naktimis, kvailelių ekologų mūzos nutyla... Kaip kare.

Taip prinoko Labanoro girios skaudulys. Net sovietmečiu giria nebuvo taip naikinama. Palyginus su praeitimi, tvirtinu, kad tada giria buvo kertama tausojant. Tad kas dabar yra miškų grobikai? Prastai surenkamas šalies biudžetas, ekonominė padėtis ir privati nuosavybė? Atrodo, visi kartu. Betgi tvirtinama, kad per metus miškų priauga žymiai daugiau, nei iškertama. Kaip tą pamatyti ar patikrinti? Tik teoriškai, net matuojant milimetrais ir naudojant skaičius. Iškirstose plynėse atželia beržiukai, sodinamos pušelės. Bet miško čia nebus dar 40 metų, tik biologiškai tuščias jaunuolynas. Tad kokia reikšmė (nauda) miško ekologinei sistemai dėl „didelio prieaugio“? Jaunuolynai miškų nepraturtina jokiomis gamtos vertybėmis. Čia atsiranda tik eilinės žolės ir visur esantys kikiliai ar musytės. Čia negali apsigyventi vertingosios rūšys, dėl kurių išleidžiami įstatymai ir raudonosios knygos. Jei po 70-90 metų miškas čia vis dėlto taps panašus į normalų, tai retosios rūšys, jau kartą išnaikintos, iš kur galės vėl atsirasti? Gal gamybininkai ir savininkai jas atveš iš kitų vietovių ir pasodins? Arba išleis iš narvelių? Juk kalbame ne apie uodus ar skruzdėles, o apie retuosius, deficitinius, kuriuos pražudę galime nebeturėti. Ar maža pavyzdžių apie buvusias, bet nebegrįžtančias rūšis? Taigi tvirtinimai apie didelį miškų kasmetinį prieaugį yra pigus raminimas, jog miškai neskursta, nežūva. Miško ekologiniai reiškiniai tokių buhalteriškai gamybinių „faktų“ nepripažįsta.

Labanoro giria garsi Lietuvoje. Todėl ir jos gynimas tapo respublikiniu reiškiniu. Bet meile ir lozungais ekonominių interesų nepakreipsi, nenugalėsi. Visur krebžda visuomenei negirdimi užkulisiniai šnabždesiai ir veiksmai. Todėl net aukštieji pareigūnai nebetenka balso ir turi prisitaikyti. Štai net gamtos bičiulis-draugas-brolis „žaliasis“ ministras sakė, kad girioje neteisėtai nukirsta keletas pušų... Todėl nieko baisaus neįvyko, be reikalo sukeltas didelis triukšmas. Be to, miškas tam ir auginamas, kad būtų iškertamas. Įdomu: Vyriausybė viena ranka patvirtina gamtosauginius įstatymus ir raudonąsias knygas, kita ranka laimina kirtimų didinimą net Valstybiniuose parkuose, t.y. „saugomose teritorijose“. Žodžiu, veikia kapitalizmo dėsniai: kiekvienas už save ir į save, silpnesnieji išnyksta, įtakingi išlieka. Stiprieji dar turi ką švaistyti. O po mūsų gyvensiantys tegu raitosi, kaip išmano.

O savininkai savo miškus mato lyg iškeltus iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Jie čia įvedę savų kunigaikštysčių įstatymus. Žinau net lentine tvora aptvertą mišką, nors draudžiama. Belieka tik iškelti asmeninę vėliavą ir parašyti asmeninės valstybės konstituciją. Esu susidūręs su savininkais jų miškuose: buvau vertinamas lyg juodaodis nelegalas užsienietis be teisės būti Lietuvoje. Kartą į klausimą, ko aš čia vaikštau, vienam be gailesčio pasakiau: štai čia tokios geros eglės – norėčiau naktį jas išsivežti... Apie kokią gamtos apsaugą jo miške galima kalbėtis?

Labanoro giria tapo dabartinės gamtosauginės politikos karikatūra, o kartu ir žaizda, neužgysiančia dar daugelį metų į priekį. Juk plynieji kirtimai girioje nesustoja.

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS

 

Labanoro girioje.

 

Paminklinių pušų apsauga.

 

Pelėdos peri tik senuose medžiuose.

 

Autoriaus nuotr.