Sausio vidury netikėtai prasidėjusi žiema trauktis nežada, laukiame dar keleto stipresnių jos priešokių. Jau dabar turime visa, kas būdinga „tikrai“ žiemai – sniegą, šaltį, ledą, tačiau iki kovo visa tai išliks ir, gali būti, net gausės.

Šiandien jau galima šnekėti apie mums žiemos sukeltus nepatogumus, nes jų tikrai buvę. Dažnas atsidūsta prisiminęs laukinius žvėris ir paukščius, nes ir jiems gali būti nelengva. Galėtume sakyti, kad žiema visiems, likusiems pas mus, yra tikėta ir laukta, tad ypatingų nepatogumų neturėtų būti. Tačiau ji neišvengiamai keičia ramia tėkme krutantį visų gamtos vaikų gyvenimą.

Kad jis gali būti kitoks, įsitikinti galima apsilankius prie properšos, kurioje susirinkę žiemos iš ežerų ir upių išginti ir siauroje gyvo vandens akyje užspeisti paukščiai. Dažnoje vietoje jų rasi bent keletą rūšių, nors vyrauja didžiosios antys – nežiūrint į šaltus orus, jos pradeda savo vestuvinius ritualus, tad gaigaliukai švilpsi ir neretai pešasi.

Didesnėse upėse, jų likusiose properšose tarp ančių baltuoja didieji dančiasnapiai – nors jų įprastas maisto objektas žuvelės, tačiau mielai lesa ir žmonių pasiūlytą lesalą. Vis dažniau žiemoti lieka kitos ančių rūšys - klykuolės, kuodotosios, rudagalvės, kryklės. Tai vienur, tai kitur atsiranda visai neįprastų žiemotojų – štai Vilniuje Neryje gyvena marga naminė žąsis, bent keliose vietose properšose laikosi iš žmonių namų pasprukusios naminės muskusinės antys, voljeruose laikytos mandarininės ir miškinės antelės. Laukiai žiemoja negausiai, bet būdami labai aktyvūs, dalį maisto spėja nutverti antims iš po snapo...

Daug kur properšose gyvena, bet į bendrą kompaniją su antimis nesideda mažieji dančiasnapiai, didieji kormoranai ir, žinoma – garniai. Didieji baltieji ir pilkieji garniai yra labai specializuotos mitybos paukščiai, jie tikrai nesidomi pabertais grūdais ar numestu batono gabalu. Jiems reikia žuvelių, vėžių, vandens vabalų, kuriuos patys paukščiai moka susigauti vandenyje. Tiesa, esant mažai sniego, garniai gali skristi į laukus ir ten tykoti pelių ar pelėnų. Tokią žiemą kaip ši visų įmanomų maisto šaltinių jie neteko. Todėl gausėja pranešimų apie nusilpusius ar net žuvusius garnius. Padėti jiems labai sunku, tačiau mes negalime to nesiekti. Tiesa, teko matyti nuotrauką, kur moteris laiko glėbyje nusilpusį garnį – mane nupurtė šiurpulys, nes supratau, kad tik akimirka skiria nuo baisios nelaimės. Tokius paukščius, kaip garnys, gandras, kormoranas visada pirmiausia reikia laikyti už snapo, nes jie gali bet kada kirsti į veidą, akis ir labai rimtai sužaloti.

Gyvenimas properšoje, sakytum, suvienija visus paukščius, čia nėra jokių išskirtinių veikėjų. Tiesa – tokią vietą sau gali „pasiskirti“ gulbės nebylės, kurios nuo lesalo nugena antis ar laukius, nepaklususius žnaibo snapais. Visi kiti vandens paukščiai sugeba gyventi kartu ir dalintis tą lesalą, kurį jiems atneša žmonės. Koks lesalas tinka?

Vandens paukščiams žiemą galima siūlyti įvairias kruopas (geriau rupias), grūdus, o jų neturint – virtas susmulkintas bulves, sutarkuotus runkelius ar burokus. Duonos gaminių geriau nesiūlyti, nes juose yra prieskonių, druskos, cukraus.

Žiema mūsų dar nepalieka. Šaltis, matyt, visaip stengsis siaurinti esamas properšas. Tad ir paukščių laukia vis didesni išbandymai. O jėgų mažėja... Padėti su lesalu galime tik mes. O visus kitus reikalus, kylančius properšų bendruomenėse, paukščiai išspręs patys.

Gulbės properšoje darosavo tvarką.

Laukys ančių būryje lesa kartu.

Žąsis Neryje.

Autoriaus nuotr.