Su Benu susipažinome visiškai atsitiktinai. Nors galima sakyti ir kitaip: pati puoliau jam į glėbį. Na, ėjau gatve, paslydau ir būčiau išsitiesusi aukštielninka, jei paskui mane ėjęs vyriškis nebūtų manęs paprasčiausiai pagavęs. Užtat ir sakau, kad pati įkritau jam į glėbį. Padėkojau tam vyrui (man pasirodė, kad jis netgi labai simpatiškas), pasitaisiau ant akių užkritusią kepuraitę, ir vėl rengiausi eiti tolyn. Vos tik žengiau keletą žingsnių, ir vėl slydau. Tik šį kartą nepargriuvau. O tas vyriškis mane prisivijo ir juokdamasis iš mano nesėkmių pasisiūlė parvežti namo. Sakė, tada galėsiąs ramiai miegoti, nes žinos, kad aš saugiai pasiekiau namus. Aš gal keletą akimirkų sąmoningai delsiau, tiesiog vaizdavau abejingą jo pasiūlymui, o iš tikrųjų tai net labai apsidžiaugiau. Noras per akivaizdžią plikšalą saugiai pasiekti namus tikrai viliojo. O ir jo automobilis buvo čia pat.

Kiek čia to važiavimo iki mano namų: vienas posūkis, dvi gatvelės ir viskas. Nespėjau net geradario vardo paklausti. Tik tada, kai išlipau iš automobilio, susipratau padėkoti. O kadangi tas vyras maloniai nusišypsojo, tai dar ir kavos pakviečiau. Ne į namus, aišku, bet į kavinukę, esančią namo, kuriame gyvenu, pirmame aukšte.

Gurkšnodami kavą ir susipažinome. Sužinojau, kad jis gyvena kitame miesto gale, kad yra našlys, kad turi du suaugusius, savo šeimas sukūrusius sūnus, gyvenančius atskirai. Aš irgi prisipažinau, kad gyvenu viena, kad kartais vakarais labai liūdžiu, kad dar labai norėčiau išeiti pasivaikščioti, tiesiog pabūti lauke, bet neturiu tokios draugės, o vienai kažkaip neišeina.

Kitą kartą susitikome netikėtai. Tiesa, vėliau paaiškėjo, jog tik man tas susitikimas buvo netikėtas, o Benas, pasirodo, jį buvo suplanavęs. Vėlgi pasėdėjome kavinukėje, vėliau tiesiog pasivaikščiojome, pasigėrėjome saulėlydžiu ir atsisveikinome. Prieš atsisveikindami dar pasikeitėme telefonų numeriais.

Pamažu tapome draugais. Netgi kažkokių bendrų charakterio bruožų vienas kitame suradome. Mums patiko ta pati muzika, buvome perskaitę daug tų pačių knygų, abu ilgai galėjome žiūrėti į lauže šėliojančią ugnį, šėlstančią jūrą, atsirėmę į didelį medį mėgome iš jo tvirtybę semti.

Iš anksto buvome susitarę nieko vienas kitam nemeluoti. Juk buvome nebe jauni, abu turėjome įvairios gyvenimiškos patirties, meilės proveržių ir skaudžių nusivylimų, džiaugsmų ir neapykantos. O juk viso to, kas buvo, nebepakeisi. Nepriklausomai nuo to, ar pats save kaltinsi, ar kitą bandysi apkaltinti.

Aš Benui papasakojau savo patirtus išgyvenimus, o jis man prisipažino, kad labai ilgai negalėjo atgauti dvasinės pusiausvyros po žmonos mirties. Tuo labiau, kad jai labiau pavykdavo įkalbėti sūnus keisti gyvenimo būdą (nors trumpam, nors iki kito karto), saugoti savo šeimas, branginti žmonas ir vaikus. Benui tai buvę tiesiog per sudėtinga. Abu sūnūs piktnaudžiavo svaigalais, abiejų šeimose nuolat vykdavo visokiausi kivirčai, neilgus susitaikymo periodus vėl pakeisdavo nesantaikos debesys. Beno pokalbiai su sūnumis buvo tarsi aklo kalbėjimas su kurčiu: išklausydavo tyliai, pasak jų, pamokslus ir vėl darė savo.

Benas buvo labai jautrus. Jį skaudino ne tik nesutarimai sūnų šeimose, bet netgi tai, kad abu vaikai nelankė motinos kapo, niekada neuždegė jai atminimo žvakelės. O juk ji juos taip mylėjo, taip jais rūpinosi, taip norėjo matyti juos laimingus, bendrauti su anūkais.

Beno marčios jam retai paskambindavo. O jei ir paskambindavo, tai tik paprašyti pinigų ar kokios nors paslaugos, pamiršdamos pasiteirauti, kaip jis jaučiasi, kokia jo kasdienybė. Kartą Benas man atvežė dovanėlę – medinę lentutę, ant kurios buvo išrašytas toks tekstas: „Gyvenkite šiandien. Gerkite vyną, valgykite iš gražių indų... Mylimam žmogui pasakykite gerą žodį, nekaupkite nereikalingų daiktų. Puoškitės. Niekada nelaukite ypatingos progos...  Nes ta proga gali ir neateiti...“

Žinote, net apsiverkiau paskaičiusi tuos žodžius... Abu su Benu tą pačią minutę nusprendėme, kad nuo dabar tai jau tikrai gyvensime taip, kaip parašyta...

Galvojate, kad gyvenome? Ne, vis atidėliojome pirmadieniui, po to – penktadieniui, po to vėl pirmadieniui... Ir dar pasijuokdavome vienas iš kito, kad tuos pačius marškinius Benas keletą dienų iš eilės dėvi, kad aš tą pačią palaidinę „įsikandus“...

Bet pasikeitimų mūsų gyvenime buvo – aš atsikrausčiau į jo namus. Galite pavydėti, galite – ne, bet mes buvome laimingi. Iki pilnos laimės tetrūko to, kad Beno vaikai nustotų piktnaudžiauti alkoholiu, bet...

Vieną vakarą, tai buvo ketvirtadienis, susėdome vakarieniauti, eilinį kartą pasijuokėme vienas iš kito, kad vis dar neprisiruošiame gyventi „čia ir šiandien“ ir tvirtai nutarėme, kad jau nuo ateinančio pirmadienio – tai tikrai.

Penktadienio rytą Benas pasijuto blogai. „Greitoji“ jį išvežė į ligoninę. Po pietų jį aplankiau. Benas jau buvo atsigavęs, juokavo ir dar pasakė, jog nuotaiką labai pataisė gydytoja, pareiškusi, kad liga bus greitai įveikta. Atsisveikinome iki rytojaus. O rytojaus jau nebebuvo...

Pirmadienį, būtent tą dieną, kai turėjome pradėti gyventi „čia ir dabar“, Beną palaidojome...

Likusi viena Beno namuose galvojau, ką man dabar daryti: likti gyventi čia ar sugrįžti į savo butą. Sprendimas atėjo netikėtai – Beno sūnus išsiskyrė su žmona (tiksliau, žmona jį paliko), todėl jis, neturėdamas jokio kitokio būsto, sugrįžo gyventi į tėvų namus.

Mes nesusitikome. Aš išsikrausčiau diena anksčiau.

Po kažkurio laiko sužinojau, kad į tėvų namus gyventi atsikraustė ir antrasis Beno sūnus. Ir jo žmona nutarė daugiau nekentėti vyro girtuoklysčių.

Aš tikrai nesidomėjau Beno sūnų gyvenimais. Puikiai supratau, kad aš jiems jokios įtakos neturiu ir neturėsiu (gal tik porą kartų esu abu mačiusi, nes tėvo jie, galima sakyti, nelankė), jokie mano pamokymai tikrai nepadės. Viskas, ką aš padariau, tai pabandžiau susidraugauti su jo anūkais. Labai norėjau paskatinti vaikus lankyti senelių kapus, nes man dėl sveikatos būklės tą daryti darėsi vis sunkiau... Negaliu sakyti, kad man pavyko...

Praėjus keletui metų, laikraštyje perskaičiau kraupią žinutę – gatvėje, kurioje buvo Beno namas, naktį kilo gaisras. Užgesinus degantį namą, rasti sudegę dviejų vyrų kūnai. Nors nežinojau nei sudegusio namo numerio, nei sudegusių vyrų pavardžių, bet pirmoji mintis, nuo kurios net kojas pakirto, kad tai gali būti Beno namas ir jo vaikai. Guodžiausi tuo, kad toje gatvėje tikrai yra daugiau medinių namų, kad sudegę vyrai – nebūtinai to namo savininkai, bet nuojauta kuždėjo ką kita...

Mano spėjimai pasitvirtino pamačius televizijos reportažą. Toks graudumas suėmė, kad verkiau tol, kol visas ašaras išverkiau...

Taip ir nepradėjau gyventi: nei čia, nei dabar...

Genovaitė ŠNUROVA