Mes turime 117 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:988
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17189
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93219
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Antroji jaunystė nesugrįžo...

2021 m. kovo 6 d.

Pabudau, bet dar neskubėjau lipti iš lovos. Ir ne vien dėl to, kad buvo dar labai anksti, o greičiau dėl to, kad vis dar sunkoka buvo patikėti, jog tikrai esu namie. Pagaliau namie. Tiesiog gulėjau ir mėgavausi ramybe, leidau mintims šokinėti nuo vieno gyvenime buvusio įvykio prie kito, nuo pastaraisiais mėnesiais padarytų klaidų ir, tikiuosi, teisingų sprendimų.

Vis dar negaliu patikėti, jog šiek tiek daugiau nei prieš pusmetį pasielgiau lyg paauglė mergaičiukė – perlipusi aštuntos dešimties metų slenkstį ėmiau ir dar kartą įsimylėjau jaunystėje mylėtą žmogų, tiesiog galvotrūkčiais nėriau į naujus santykius, nė negalvodama sutikau apsigyventi jo bute, nusprendusi, kad savąjį parduosiu. Laimei, to padaryti nespėjau. Matyt kažkokios aukštesnės jėgos mane nuo to apsaugojo. O jau buvau besusitarianti su galimu pirkėju...

...Viktoras į mūsų mokyklą atėjo jau prasidėjus mokslo metams. Kadangi aš suole sėdėjau viena (tuomet suoluose sėdėdavome po du: du berniukai arba dvi mergaitės), tai jį ir pasodino šalia manęs, nes kitur nebuvo vietos. Aš, žinoma, supykau, bet nieko negalėjau padaryti. Tada mes buvome aštuntokai.

Ilgainiui aš susitaikiau su tokia padėtimi. Viktoras man ėmė netgi patikti, mat leisdavo nusirašyti kai kuriuos namų darbus. O ir pasikalbėti turėjome apie ką, mat jis, kaip ir aš, labai mėgo skaityti knygas apie keliones, įvairių šalių papročius ir kt. Tai ir pasakodavome vienas kitam apie tai, ką kuris sužinojome naujo.

Vasarą labai daug laiko praleisdavome kartu. Turėjome mėgstamą vietą prie netoli mūsų kaimo esančio ežero, ten susitikdavome net iš anksto nesitarę ir kalbėdavome, kalbėdavome, kalbėdavome...

Viktoras į tuos pasimatymus dažnai atskubėdavo ne tuščiomis rankomis. Visada atsinešdavo tai jo mamos keptų sausainių, tai namų gamybos saldainių, tai labai skanių slyvų iš savo sodo. Kartais įteikdavo man kokių nors lauko gėlių puokštelę arba nors vieną kuklutį žiedelį, pritaikydamas prie jo kokį nors romantiško eilėraščio posmelį. Prisipažinsiu, man labai patiko tokios jo staigmenos. O ir aš pati stengiausi jį pradžiuginti: nors labai nemėgau megzti, bet vis tiek jam padovanojau pačios megztą šaliką, vėliau – netgi liemenę. Tik dėl jo išmokau virti spurgas (žinojau, kad mėgsta), bandžiau rašyti jam skirtus eilėraščius, dariau iliustracijas jo dienoraščiui, nors jo skaityti jis nieku gyvu neleido.

Visi laikė mus neišskiriama pora. Aš irgi puoselėjau slaptą mintį, kad mes būsime kartu visą gyvenimą, bet...

Iki šiol prisimenu išlietų ašarų sūrumą, kai lydėjau jį į kariuomenę. Dievagojausi, kad lauksiu, kad kasdien laiškus rašysiu, kad niekada jo nepamiršiu. Jis man irgi tą patį žadėjo...

Duoto žodžio tikrai ilgai laikiausi. Gal net dvejus metus (jis tarnavo trejus metus), bet po to susipažinau su Vytautu, jį įsimylėjau ir, lyg to dar būtų negana, po keleto pažinties mėnesių už jo ištekėjau...

Po vestuvių išvažiavome gyventi į Vytauto tėviškę. Ten gimė dvi mūsų dukros. Ten abu turėjome darbus, labai gerus kaimynus. Užaugusios dukros sukūrė savo šeimas ir tiek mes jas tematėme: viena apsigyveno Kaune, kita – Šiauliuose. Taip tylu ir tuščia liko mūsų namuose...

Vos tik apsipratome gyventi tik dviese, atsitiko nelaimė – infarktas pakirto mano vyrą. „Greitoji“ dar suspėjo atvažiuoti, bet vežant Vytautą į ligoninę, jo širdis sustojo...

Labai sunkiai išgyvenau jo mirtį. Gal dėl to, kad mes labai gražiai gyvenome. Pasak žmonių, ranka rankon. Net susipykdavome retai. Vienatvė labai slėgė. Kauniškė dukra kvietė apsigyventi pas juos, bet aš atsisakiau: kas gi prižiūrės Vytauto kapelį, kas gi palaistys jo įrengtus gėlynus šalia namų, kas saugos jo atminimą. Žodžiu, užsidariau savo namuose lyg kažkokioje įkalinimo įstaigoje tarp mielų, man dovanotų smulkmenų, tarp vyro tapytų paveikslų, tarp prisiminimų. Niekur nenorėjau važiuoti, nieko nenorėjau girdėti ar matyti. Įsivaizduokit – nenorėjau net kad dukros atvažiuotų ir sutrikdytų mano ramybę ir namų tylą...

...Po dvylikos mano vienatvės metų mūsų kaimelio pensininkų draugijos vadovė sugalvojo pramogą – važiuoti į ekskursiją. Ir žinote kur? Ogi į Grūto parką. Kvietė ir mane kartu važiuoti, bet aš atsisakiau. Pasakiau, kad nenoriu ir baigta, bet vadovė neatlyžo. Sutikau tiesiog paskutinę minutę...

O ten man visai patiko: vaikščiojau po gražų parką, prisiminiau „tuos laikus“, grožėjausi egzotiškais gyvūnais ir paukščiais. Bevaikščiodama labai pavargau, todėl atsisėdau ant suolo ir žiūrėjau į bėgiojančias alpakas. Po kurio laiko prie manęs prisėdo žilaplaukis vyriškis: jis mane užkalbino, kažko paklausė, kažką pakomentavo. Aš suklusau – jo balsas man pasirodė labai pažįstamas. Pasirodo, kad tai Viktoras...

... O tada prisiminėme jaunystę, kalbėjomės apie mano išdavystę, apie jo ir mano gyvenimą. Pasisakiau esanti našlė, o jis, pasirodo, irgi. Su žmona vaikų nesusilaukė. Jau dvidešimt metų našlauja. Sakė, kad vis negalėjo pamiršti manęs, mūsų romantiškų vakarų, pokalbių, pasisėdėjimų. Abu prisipažinome, jog nebūtume vienas kito pažinę, jei jis nebūtų prisėdęs (pasirodo, visi kiti suoliukai buvo užimti) ir, svarbiausia, neprakalbėjęs...

Nuo tada prasidėjo ilgi pokalbiai telefonu, susitikimai mus skiriančiame mieste ir, galiausiai, susitarimas gyventi kartu. Pasak Viktoro, reikia susigrąžinti prarastą jaunystę...

Sutarėme, kad aš kelsiuosi gyventi į jo butą, o manąją parduosime. Kam gi laikyti tuščią...

Ir pradėjome gyventi kartu. Man virtuvėje labai reikėjo sieninio laikrodžio, o Viktoras norėjo, kad toje vietoje kabėtų plėšomas kalendorius. Aš buvau įpratusi rytais „ant tuščio“ išgerti puodelį kavos, o Viktoras net jos kvapo negalėjo pakęsti. Aš mėgau rytais anksti keltis, o mano mylimasis – ilgai miegoti, todėl bardavosi, kad aš jam to neleidžiu. Aš labai mėgau gaminti neriebius patiekalus, virti daržovių sriubas, o mano mielasis pageidavo tik makaronų ir riebios mėsos. Aš mėgau vienokias televizijos programas, o Viktoras kitokias, man norėjosi kuo daugiau laiko praleisti kartu, o jam – žvejyboje arba aludėje su draugais. Vos po keleto gyvenimo drauge dienų jis ėmė priekaištauti, kad per daug ir per dažnai skalbiu, prausiuosi duše, valau namus. Jam nepatiko, kad aš iš savo buto atsivežiau keletą paveikslų ir pasikabinau čia ir t.t. Ir taip diena iš dienos. Man jo įpročiai labai nepatiko. Sakyčiau, kad buvo net nepriimtini. O jis nenorėjo pripažinti manųjų. Šiandieniniame Viktore aš nebeatpažinau anuometinio romantiko, jis niekuo nebepriminė smalsaus, optimizmu trykštančio žmogaus.

Ir bariausi su juo, ir tolerancijos tikėjausi, bet mėnesių mėnesiais niekas nesikeitė. Svarsčiau, ką man daryti toliau. Tašką šioje istorijoje padėjo mylimojo priekaištas – Viktoras nepanoro, jog pas mus atvažiuotų mano dukros su vaikais.

Vieną naktį net akių nesumerkiau, vis galvojau, kaip man gyventi toliau, kaip suderinti nesuderinamus mūsų abiejų įpročius, jau įaugusius į kraują. O paryčiais lyg kas nusileido iš aukštybių ir protą apšvietė – tai kas gi čia mane laiko, juk tebeturiu savo butą kitame to paties rajono pakraštyje. Atsikėliau, palaukiau kol Viktoras išvažiuos į žvejybą, susirinkau savo daiktus (gerai, kad ne kažin kiek jų čia buvau atsivežusi), paskambinau žentui ir paprašiau jį parvežti mane namo. Jis kažkodėl nenustebo...

O dabar guliu savo lovoje ir negaliu tuo atsidžiaugti... Nepavyko susigrąžinti jaunystės...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis