Karantinui tebesitęsiant daugelis pripažįsta, kad jaučia vienišumą, atskirtį, nerimą, baimę ir liūdesį. Net ir informacinių technologijų karta, kuri nuolat įkišusi nosį į išmaniuosius įrenginius, atrodytų neturėtų kuo skųstis, tačiau ir jie teigia, kad besimokydami, dirbdami, bendraudami ir net švęsdami nuotoliniu būdu patiria vienišumo jausmą ir labai pasiilgsta gyvo bendravimo. O ką jau kalbėti apie vyresnius, kurie technologijas mažiau įvaldę, gyvena vieni, o jų artimieji kitose savivaldybėse ar užsienyje. Čia vien „Sidabrinės linijos“ nepakaks...

Tačiau pasitaiko, kad vieniems patiriant vienišumo jausmą, jų artimieji to visiškai nesupranta.

„Švenčionių krašto“ redakciją pasiekė vienos mūsų skaitytojos, nenorėjusios viešai skelbti savo vardo, laiškas, gvildenantis tokias brandaus amžiaus žmonių problemas.

„Gražu, kai susitinka du vieniši brandaus amžiaus žmonės. Nors jų smilkinius jau padabino rudens šarma, o antrąsias puses priglaudė amžinojo poilsio kalnelis, jų gyvenimas tęsiasi. Kaip sakoma, gyvas į žemę neįlįsi...

Pasisekė, kad susitiko. Jie bendrauja, vaikšto gražiai susikibę už parankės, kalbasi, dalinasi prisiminimais, savo nugyventų metų patirtimi, vienas kitą gerbdami, o gal net mylėdami. Tačiau labai skaudu, kai žmonės nesupranta, kaip sunku vienišiems, ir juos apkalba. O dar skaudžiau, kai juos smerkia jų suaugę vaikai, nesuprasdami, kad kiekvienam žmogui reikia šilumos, supratimo, galimybės pabendrauti, pabūti kartu. Vaikai – šiandien jauni, sveiki, stiprūs ir laimingi, galbūt nesupranta, ką reiškia būti vienišam, be artimo draugo ir jo pasakytų gražių švelnių žodžių. O meilei juk nėra amžiaus cenzo!

Tėvai visą gyvenimą skyrė vaikams užauginti, išleisti juos į savarankiško gyvenimo kelią, padėjo susikurti materialinę gerovę, negailėjo nei meilės, nei širdies šilumos, nei turto. Ir jeigu taip susiklostė, kad vienas iš tėvų jau paliko žemiškąjį gyvenimą, o kitas, vaduodamasis nuo vienatvės ir netekties skausmo, susirado sau draugą ar draugę, nereikėtų jų nei smerkti, nei „auklėti“. Leiskite jiems pasidžiaugti dar likusia, greičiausiai jau nebeilga, gyvenimo atkarpa, būti vėl laimingiems.

Reikėtų suprasti, kad brandaus amžiaus žmonėms nepakanka trumpo: „Kaip einas, valgyt turi...“. Likę vieni jie ir vėl nori turėti artimą sielą, žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti apie abiems svarbius dalykus, pasijuokti iš abiems suprantamų juokelių, prisiminti tuos laikus, kai jiedu buvo jauni...

Jau sakiau, kad meilei negalioja amžiaus cenzas. Ir vyresnieji moka sakyti komplimentus, moka paflirtuoti ir gražiai asistuoti, kartu išgerti kavos, pasimėgauti naminiu pyragu, sulošti kortomis, padainuoti, pašokti, pasidžiaugti savo vaikais ir anūkais. Visa tai tarsi atjaunina, suteikia daugiau jėgų, neleidžia apkerpėti, priverčia širdį plakti smarkiau, laukiant brangaus žmogaus telefono skambučio.

Brangūs vaikai, nenurašykite savo brandaus amžiaus tėvų per anksti. Leiskime jiems pasidžiaugti tuo brangiu žmogumi, kurį atsiuntė likimas liūdesiui ir vienatvei praskaidrinti. Nestumkime jų į neviltį nuo sugriuvusio tilto, kad vėliau netektų gailėtis, nepriekaištaukime, kur to visiškai nereikia, nes prabėgusio laiko neįmanoma atsukti atgal.

Kaip tik būtų gražu, kad susėstumėt kartu su tėvelio drauge ar mamytės draugu prie arbatos puodelio, pabendrautumėte ir pasistengtumėte pamatyti šviesiąją tokio ryšio pusę. Juk tėvai, kol gyvi, visada padės ir palaikys savo vaikus, tad kodėl gi nepasidžiaugus, kai savo antrosios pusės netekusių tėvų gyvenime liūdesį praskiedžia mažas spindulėlis laimės ir džiaugsmo.

Linkiu visiems būti supratingiems, mylėti ir gerbti vieniems kitus, draugauti, bendrauti, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Gyventi ir leisti gyventi kitiems!“.