Viskas prasidėjo nuo genio. O gal - nuo voverės?

Genys miško klevo viršūnėje prakapojo žievę ir, sulaukęs, kol medžio žaizda prisipildys sulos, gėrė iš jos vis sugrįždamas ir mėgaudamasis.

Voverė pragraužė žievę ir sulą laižė, liksnojo liežuvėliui – negi atsisakysi tokio pavasario gardumyno?

Vėliau atskrido zylės ir taip pat gėrė klevo sulą, o apie tokį malonumą garsiai paskelbė miškui. Prisistatė bukutis, pasirodė mažasis margasis genys – sulos ragauti.

Klevo žieve srūvanti sula priviliojo muses, prišaukė drugelius. Saulei šviečiant gerti tokį skanėstą yra tikro pavasario laimė.

Vakare atvėso, sula nustojo tekėjusi. Atrodė, kad visi apie ją pamiršo. Tačiau išauš rytas, švystelės saulė, ir klevas vėl pakvies visus į vaišes – pasiūlys po lašą sulos.

Selemonas PALTANAVIČIUS