Mes turime 309 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5696
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19556
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91913
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Atgailos rožės

2021 m. kovo 13 d.

Kapinių tarpuvartėje susitikau liekną, gerokai žilsterėjusį „antros jaunystės“ vyrą. (Antrosios jaunystės žmonėmis vadinu tuos, kurie, mano manymu, peržengę septintos dešimties metų slenkstį). Aš ėjau iš kapinių, o jis į kapines. To vyro rankose buvo didžiulė puokštė baltų rožių. Prasilenkdama pagalvojau, kad tas žmogus man kažkur matytas. Ne, mūsų keliai tikrai niekur nebuvo susikirtę, bet vis tiek aš jį kažkur mačiau. Gal ne dabar, gal prieš trisdešimt metų, bet tikrai mačiau. Tiesą pasakius, jau po keleto minučių dėl to galvos nesukau: mačiau tai mačiau, didelio čia daikto. Lyg mažai būtų kažkur matytų žmonių.

Po kurio laiko tas pats vyras į kapines nešė metalo meistro (gal jo paties?) padarytą masyvią, labai menišką žvakidę. O kai ir trečią kartą tą vyrą pamačiau kapinėse su didele baltų rožių puokšte, nebeatlaikiau... Sekiau jį akimis, stebėjau, prie kurio kapo jis tas gėles padėjo, tada ilgokai pastovėjo nuleidęs galvą, o po to, taip ir nepakėlęs galvos, lėtai išėjo iš kapinių. Manau, kad nebereikia sakyti, ką aš tada padariau. Žinoma, kad tiesiu taikymu nuėjau prie to kapo. Perskaičiau paminkliniame akmenyje vardą ir pavardę ten palaidotos moters ir viską supratau. Prisiminiau, kur aš tą vyrą mačiau ir netgi kokiomis aplinkybėmis...

...Angelė buvo pati jauniausia iš trijų mano kaimynų dukterų. Ir dvi vyresnėlės buvo labai gražios mergaitės, o pagrandukė – tikrai nepaprasto grožio. Gaila, kad tuomet dar niekas net nekalbėjo apie manekenes, o tai ne viena grožio industrijos firma dėl jos būtų susirungusi.

Mergaitė buvo ne tik labai graži, bet ir gabi, linksma, darbšti, balsinga. Be jos neišsiversdavo nei mokyklos, jei kaimo šventės. Mergaičių mama buvo labai gera siuvėja. Dabar ją gal netgi rūbų dizainere vadintų, o tada norinčių pas ją pasisiūdinti kokį nors drabužį tikrai netrūko. Visas tris savo dukras irgi pati mama papuošdavo.

Devyniolikos metų Angelė baigė pedagoginę mokyklą, tapo darželio auklėtoja. Manau, kad nė sakyti nereikia, kad gerbėjų jai netrūko. Mes juokėmės, kad gražuolei bus sunku išsirinkti gyvenimo draugą iš tokio pulko jos siekiančių vaikinų.

Išsirinko. Tikrai labai gražų. Darius buvo visa galva už ją aukštesnis, tiesus lyg styga, juodais pečius siekiančiais garbanotais plaukais. Mes jau ir vestuvių datą žinojome, ir su būsimu žentu buvome supažindinti.

Mes, kaimynės, vis tarpusavyje pakalbėdavome, kad Angelė ir Darius – labai graži pora. Labai tikėjome, kad abu gražiai sutars ir laimingai gyvens.

Kai jaunai porai, apsigyvenusiai mieste, gimė mergaitė, ir mes džiaugėmės. Kadangi visų kaimynystėje gyvenančiųjų vaikai jau buvo suaugę, sukūrę savo šeimas, tai kaimynų mažylė anūkė visiems buvo džiaugsmas. Moterys netgi visokiausių drabužėlių primezgė ir Angelės mamai nunešė, paprašiusios perduoti jaunajai mamai.

Angelę retai matydavome kaime. Suprantama, namuose mažas vaikelis, savo automobilio neturi, tai negi kratysis „gyvenimo mačiusiu“ autobusu. Tik tada, kai jos dukrytė jau ėjo į pirmą klasę, netikėtai mirė mūsų kaimynė – Angelės mama. Mes stebėjomės, kad į šermenis atvažiavo tik Angelė su dukrele. Neklausinėjome jos, kodėl neatvažiavo jos vyras, atrodė, kad ne vieta ir ne laikas tokiems klausimams.

Gal po poros metų Angelę ir jos dukrelę susitikau kapinėse. Jos tvarkė motinos kapą. Mergaitė labai norėjo gerti, o mama nebuvo pasiėmusi vandens. Tada aš pasisiūliau parsivesti mergaitę namo, o Angelė ateis dukrelės pasiimti, kai baigs darbą. Taip ir padarėme.

O kai mergaitės mama atėjo, susėdome pasikalbėti. Čia ir sužinojau mane šokiravusią naujieną – ji išsiskyrė su Dariumi. Jau net prieš keletą metų. „Tai kad nebegalėjau ilgiau tverti, – atviravo Angelė. – Aš turėjau atsiskaityti už kiekvieną išleistą kapeikėlę. Netgi nusprendusi pirkti kokį pigų, bet labai reikalingą drabužėlį sau ar dukrai, turėjau parodyti iki tol nešiotąjį, kad Darius įsitikintų, jog tas rūbas jau tikrai nebetinkamas nešioti. Po kurio laiko aš jam privalėjau atiduoti visą savo atlyginimą, o tada prašyti iš jo pinigų netgi maistui. O ir tai buvo sakoma, kad be to ar ano galima išsiversti, kad nėra reikalo išlaidauti higienos prekėms ir t.t. Kai dukra ėjo į darželį, kartais kokia nors proga buvo perkamos dovanos auklėtojoms, vyras pinigų (tikrai nedaug) neduodavo, sakydamas, kad tokie sveikinimai – išgalvotas reikalas. Įsivaizduojate, kaip tokiais atvejais jaučiausi ir aš pati, ir dukra: visi susideda pinigėlius, o mes – ne. Vėliau nuo tokios gėdos mane išgelbėdavo sesuo. Nebuvo leidžiamos jokios pramogos, jei reikėdavo pirkti bilietą. Į nemokamas – prašom. Į parduotuvę, žinoma, išleisdavo, bet turėjau parnešti visus kasos čekius: kartais net grąžą patikrindavo.“

Aš žodžio netardama klausiausi Angelės pasakojimo apie vyro šykštumą. O kai paklausiau, ar ji šios jo būdo savybės nepastebėjo draugaudama, atsakė: „Kai dar draugaujant atvažiuodavome abu pas mano mamą autobusu, jis pirkdavo du bilietus, t. y. sau ir man, o po to paprašydavo mane grąžinti jam 20 kapeikų (tiek kainavo vienas bilietas) už mano bilietą. Aš, žinoma, atiduodavau, nes visada galvojau, jog jis juokauja. Prisimenu, kad kartą važiavome pas jo mamą. Buvo, rodos, jos gimtadieniu. Darius nupirko dovanėlę, o mane paprašė sumokėti pusę tos dovanos sumos. Irgi sumokėjau. Ir dar juokiausi, kad jei mama kuo nors pavaišins, tai ir aš turėsiu teisę valgyti pilna burna. Aš iki pažinties su Dariumi su tokiais dalykais nebuvau susidūrusi, todėl tikrai galvojau, jog jis taip juokauja“.

Tik iš pasakojimų žinau, kad vėliau Angelė per vasaros atostogas (pedagogams jos ilgesnės) išvažiuodavo į užsienį užsidirbti pinigų, o jos dukrą tuo laiku paglobodavo sesuo. Juk moteriai reikėjo kažkaip verstis, nes Darius nė neketino mokėti dukrai alimentų ar kaip nors kitaip materialiai padėti.

Bene po dešimties taip pragyventų metų, Angelė metė darbą vaikų darželyje ir išvyko dirbti į Norvegiją. Darbas žuvų fabrike buvo sunkus, bet gerai apmokamas. Dukra tuo metu jau buvo studentė, todėl mama stengėsi, kad mergaitei nieko netrūktų.

Gal darbas šaltyje (žuvis buvo apdorojama šaldytuvuose), gal kitos priežastys lėmė, kad Angelė susirgo sunkia liga. Gydėsi tai Lietuvoje, tai Norvegijoje. Lyg ir būdavo laikini pagerėjimai, teikę viltį, kad viskas bus gerai, bet po kurio laiko vėl nusvirdavo rankos...

Nežinau, ar Angelė mirė Norvegijoje, ar Lietuvoje. Ir apie tai, kad ji palaidota gimtojo kaimo kapinėse šalia motinos ir tėvo, sužinojau tik tada, kai „susekiau“ tą vyriškį su baltomis rožėmis.

Nei apie Angelės dukros, nei apie Dariaus gyvenimą nieko nežinojau. Tiesiog nesidomėjau. Ir dabar nežinau.

...O kas tas žilaplaukis gražuolis, baltomis rožėmis nuklojantis Angelės kapą, manau, nė sakyti nereikia. Taip, tai Darius ir jo atgailos rožės...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis