Nepraverski šio puslapio, skaitytojau, pagalvojęs, kad straipsnis skirtas tik kultūros žmonėms. Nors rašysiu ir apie kultūrą. Jau ir taip tiek daug kalbų „eteryje“ apie nekultūringus dalykus, kurie neturi jokios gyvenimo jėgos!!! Maža to, dargi tas jėgas gerokai apgniuždo. Taigi, gerbiamasis skaitytojau, atsakykim sau, kur dingo mūsų kraštiečių, mūsų tautos gyvybinė jėga??? Kur ta drąsa gyvent? (iš to, kas liko, liko nebent įžūlumas).

Leiskit pradėsiu savo kalbą nuo redaktoriaus, tokio Mindaugo Baryso leistos „Tiesos“ 1990 m. sausio 10 dienos numerio. Po rubrika „Kūrybos baruose“ ramiai sau pūpso Bernardo Šaknio straipsnis „Sariuose - sekmadieninė dailės mokykla“. Tai buvo gi laikai... kai į Sarius atvyko talentingas vyrukas, jaunas, kūrybinės energijos kupinas skulptorius Marius Grušas. Baigė Dailės institutą ir ne į ką kita, o Rytų Lietuvos kraštą atvyko estetinio raštingumo čia pakelti. Gražiose jaunose dūšelėse dailės gebėjimus sumanė atskleisti. Ūkiniame mokyklos pastate įkūrė dailės studiją, dar ir savo tėvą dailininką Bronių Grušą atsikvietė. Veiksmas vyko, jaunimėlis mokėsi pasaulį gražesnį padaryti. O rašau aš apie tai todėl, kad bebaigdamas šiame krašte, Ignalinos rajone, vidurinę, išgirdo apie Dailės studiją mano brolis Remigijus. Ieškojo galimybės ir ją rado. Važinėjo ten. Išmokė Bronius Grušas mano brolį tapyti. Dėl to, 1992 m. atsidarius naujai Vidiškių (Ignalinos r.) mokyklai, priėmė brolį direktorius dailės mokytoju.

Tai štai ką, brangūs skaitytojai, norėjau pasakyti aš, pagal savo profesiją – fotografas... Leiskit pasigirti, kad mes, fotografai, vis tiek kažkaip kitaip žiūrim ir į gamtą, ir į kompoziciją. O man teko gera patirtis „iš arčiau“ stebėti dailės proceso darbą. Brolio klasės kambarys skleidė kažkokį neatremiamą žavesį ir trauką. Ten nuolat kvepėjo maišomais dailininkų aliejiniais dažais, bolavo gruntuoti stačiakampiai, laukdami dailininko teptuko prisilietimo, neįkyriai smalsų žvilgsnį traukė atsainiai į šalį atidėti nutapyti peizažai. Eidamas pas brolį į svečius, jau priartėjęs prie klasės-studijos jausdavai aktyvų magnetizmą, vadinamąją dailės aurą. Mat įdedant spalvotą jausmą į drobę, ten tikrai „vaikšto“ stiprūs emocinės energijos srautai. Aš jausdavau tą mano giminystę - fotografinio peizažo ir dailės meno kūrinio... Ir turiu pasidalyti, prie kokių minčių mane ta patirtis atvedė. Aš kartą pagalvojau, kad kažkaip įtartinai gerai ta mūsų gamta užpildyta. Ji užpildyta storais medžiais, tarpuose žole, žolėje žemuogėmis ir akmenimis. Ir viskas taip gerai, ir visko reikia. Viskas tinka. Įtartina kažkaip, iš kur čia viskas taip gerai yra?! Tada draugo mergina, labai išsilavinusi universitetiškai ir dar gi aktyvi katalikė, netikėtai man pasiūlė pasižiūrėti į viską, kas yra, kaip iš to vieno radusis... To, apie kurį galvojam į dangų akis pakėlę... Iš Jo visa kilus. Ir staiga aš supratau, kad man tink šita idėja - viskas kilę iš vieno. Na taip, visa daugybė, visa įvairovė... Man staiga paliko gera galvoti, kad visa tai IŠ VIENO.

Po kurio laiko brolis dailę ir mokytojo pareigas pakeitė į verslavimą reklamos ir dizaino srityje. O aš toliau ieškojau atsakymų, kodėl žmogus užsiima menine kūryba, kas tai per stimulas. Išgirdau iš vieno buvusio dailininko lyg kažkur jau girdėtus, išmintim dvelkiančius žodžius. Jis kvietė į peizažą, į gamtą pasižiūrėti, kaip į didelio antgamtinio dailininko kūrinį.

Aš, kaip fotografas, mintį pagavau. Na, taip, peizaže tikrai galima įžvelgti kompoziciją. Be to, aš žinau, kaip sunku fotolaboratorijoje kartais būna suderinti atvaizdo spalvas. Koreguoji vieną atspalvį, žiūrėk, išlenda kitas - jau visai nenatūralus tonas. Bet kai pagalvoji apie gamtą, apie saulėtekio bei saulėlydžio subtiliausias tonacijas, malonias akiai ir pakerinčias širdį, supranti čia esant aukščiausios prabos dermę. Lyg didžiausio profesionalo būtų atliktas pats sudėtingiausias spalvų suderinimas. O kur tie visi ritmai, proporcijos, simetrijos ir asimetrijos... Kas, beje, jau įrodyta ir užrašyta geometrijos dėsniais. Antikos graikai tą gamtos organiškumo taisyklę ir yra pavadinę „dieviškąja proporcija“.

Taigi vis jaučiau, kad kažkas lyg trukdo man gamtos vaizde matyti užsislėpusius dailininko potėpius. Kas? Kas trukdo? Gal biologijos pamokos, kur išmokė, esą gamta padarė pati save? Per atsitiktinumą. Kas dar many kelia vidinį maištą prieš matymą „sąmoningai kažkieno sukomponuotos gamtos“? Žmonių bendra nuomonė, kai gamta dažnai laikoma beprasme banalybe... Maždaug, kas čia tokio, „tfu, trava“ (tfu, paprasta žolė). Abejingumas... Totalinis, masinis abejingumas... Matyt, pagimdytas išgyvenimo filosofijos, kai gamta įdomi tik tiek, kiek gali iš jos išgauti tiesioginės materialinės naudos. Galvodamas apie brolio mokytojavimą dailės pamokose suprantu, kokią įtaką žmogaus galvojimui apie supantį pasaulį padaro mokyklinės programos. Jeigu vaikui nuo pat mažens imtum sąmoningai rodyti gamtoje esant realius kompozicijos požymius, jei jam duotum suprasti, kad ta dermė gamtoje ne savaime atsiradusi, o įdėta sąmoningai, vaikas taip galvotų apie pasaulį ir toliau. Šviesios būtų mintys.

Jeigu už visos šitos mūsų gamtos yra autorius, tada mūsų žvilgsnis į gamtą iš pagrindų pasikeičia. Tada, nukreipus savo širdies žvilgsnį kažkur ten, už peizažo, už jo prasminio horizonto, iš ten turėtų staiga atitekėti to Autoriaus meilė. Gyvenimo jėga, kurios taip labai reikia mūsų išvargintai tautai.

O jeigu ten, už tos gamtos, už to horizonto, nieko nėra? Ar tada mes palaikom save tiktai patys? Savo žmogišku pasidrąsinimu? Kaip kadais dainavo ansamblis „Hiperbolė“: „išgalvojau viltį... ir gyvent smagiau...“

Bet kur tada mes dėsim savo jaudinančias patirtis, kai staiga vieną akimirką gamtos peizažas sušvinta kerinčia trauka ir viduje tampa taip gera gera, taip netikėtai vidujiniai patogu... Lyg kokia būties begalybė atsiveria nauja, labai aukšta reginio kokybe... Kai kuriems atsibudėliams nuo to taip persmelkia širdį, kad spaudžia ašaras. O mintyse - viena tiesa – „negali būti“. Negali būti. Dar atsivėrusia trancendencija tai yra vadinama. Kai nenumaldomai norisi sustabdyti tą begalinio grožio akimirką, bet ji netvari, greitai praeina.Po to gali šimtus kartų ateiti į tą pačią vietą, bet pakartoti jausmo negali. Gali žiūrėti į tą medį, į tą dangų, į tą apsnigtą tolį, ar į tą veidą vėl ir vėl, bet jau nesikartoja ta susižavėjimo akimirka... Veltui ją vėl bandai žadinti savo jėgomis. Ar tik nebus gamtos retasis nušvitimas iniciatyva to Autoriaus, kuris visa, kas gamtoje yra, ir nutapė, ir sukonstravo? Tai tą akimirką ir bandom gaudyti mes, fotografai... Mėgina rasti teisingus žodžius tam jausmui atkartoti rašytojai ir poetai, dailininkai ir kinematografai.

O visi, kas yra nusivylę, nuvargę nuo šio pasaulio rutinos, politikos, purvo ir neteisybių, prašau negalvokit, kad visa ši nešvari realybė ir yra visiškai viskas, kuo visas savo galimybes išsemia gyvenimas. Tai išties yra iškreiptas pasaulis, kurį tokiu padarė „visam paradui“ vadovaujantis egocentriškas žmogaus kūnas. Jeigu šį pasaulį imtų valdyti žmogaus sąžinė, galbūt pasaulis akimirkai apsivalytų, taptu darnus, švarus ir garbingas. Bet šito ilgai neatlaikytų kūniška žmogaus prigimtis. Pasaulio, kur tektų gyventi vardan kito žmogaus ir atsakyti už savo veiksmus, žodžius bei mintis. Kitu atveju, jeigu šį pasaulį akimirkai imtų valdyti žmogaus siela, pasaulis pagražėtų, bet čia pat beviltiškai susipyktų savyje dėl per didelio individualumų skirtumo. Deja, realus pasaulis yra tas, kurį jau daug epochų valdo kūno aistros, akių geidulystės, išdidus nuosavos valios nuolatinis kėlimas aukščiau, vis aukščiau...

O kiek jau būta bandymų pabėgti, užsidaryti į vienuolynus, išeiti į asketiškas komunas... Po to tas šventumo salas paverčiant prekybos dvasinėmis paslaugomis, taškais. (Nors, ne visada.) Kiek kartų buvo jau mėginta įgyvendinti šviesiausius laisvės, brolybės ir tiesos idealus, pavertus juos politinėm programom, šūkiais, pasivertus radikalais. Kiek jau kartų bandė žemę kelti į dangų. Kiek kartų ponia demokratija ateidavo gražiai pasipuošus, dalydama tokius vardus kaip „teisės“, „laisvės“, „partijos“, „rinkimai“, „teisingumas“... Ir kiek jau kartų visi tie geri norai pavirsdavo savo pačių išvirkštybe, nes norai norais, o kūno aistros diktuoja savo. Tada dar lieka dailininkas, kuris vis tiek tiki savo grožio idealais, iš gamtos grožio atėjusiais. Jis vis tiek kelia žmogaus jausmą aukščiau. Jis vis tiek ragina žiūrėti švariau. Jis vis dar tapo idealizuotai tyrą nuogos moters atvaizdą ir vaikiškai naiviai tikisi, kad kaip ir jis, kiti taipogi žvelgs į tai lyg į būties stebuklą. Tokį, kuris neskatina moters liesti rankomis, o tik kilti mintimis link visatos harmonijos slėpinių. Dailininkas, menininkas, kuris negali netapyti, jis lyg įkaitas šitame pelno, išdavysčių, abejingumo, vargšų aimanų ir visų visiems melavimo pasaulyje – totalitarinio kūniškumo karalijoje. Bet pagalvokim... Jeigu jis nekeltų iš purvo, kuo tada iš viso pavirstų pasaulis? Neduok, paslėpk nuo žmonijos druską, ar čia pat nepradės viskas galutinai gesti ir smirdėti?..

Atgrasyk menininką nuo kūrybos ir pamatysi, kuo pavirs tavo pasaulis su visa administracija ir su visais kietais politikais. Yra šioje realybėje kai kas daugiau, nei politika.

Jeigu, žmogau, galvoji, kad šitas „bardakas“ ir yra realybė, tai gal tu ir teisus. Bet susimildamas negalvok, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas. Paklausyk, - štai tos retos, jautrios gamtos grožio atsivėrimo akimirkos ir yra gyvenimas. Tikrasis gyvenimas. Taip ir galvok.

Aidas DOLOTOVAS