Šis mano pasakojimas apie jauną vaikiną Giedrių Kiškį, kuris nepalūžo po praradimų, kuriuos patyrė per palyginus trumpą laikotarpį. Čia labai tiktų Giedriaus mėgstamo Antikos filosofo Senekos mintis: „Likimas gali atimti viską, bet ne dvasią.“ Ir ta dvasios stiprybė padėjo Giedriui nepalūžti, išlikti savimi ir gyventi... Ir ne tik gyventi dirbant, ilsintis, bet ir imtis knygos apie savo patirtis rašymo.

Aš savotiškai žaviuosi dabartinės jaunų žmonių kartos drąsa imtis net ir pačių sunkiai įsivaizduojamų, kaip dabar madinga sakyti, projektų. Reikia drąsos, kad staiga imtum ir pasakytum sau: „Pradedu rašyti knygą apie tai, ką patyriau, apie sutiktus žmones“. Kadangi jau esu išleidęs ne vieną knygą, tai visada pirmiausia galvoju apie pinigėlius, kurių reikės knygos leidybai, o Giedriaus tai nė kiek nebaugina...

- Kas čia tokio, padirbėsiu ir bus tie pinigai, - atsakė jis į mano klausimą.

Bet sugrįžkime į pradžią, į pažintį su Giedriumi KIŠKIU. Su juo kalbėjomės redakcijoje.

- Švenčionėliai – mano gimtasis miestas, čia mano giminės šaknys, čia aš sugrįžau ir knygos darbams, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Giedrius Kiškis.

Gal kaip tik ir yra kūrybos ištakų paslaptis, kad gimtinės aura padės Giedriui įgyvendinti tikrai nelengvą uždavinį, nes parašyti knygą – rimtas išbandymas. Tai supranta ir pats Giedrius, kuris pokalbio metu ne kartą sakė, kad perrašinėja ir taiso jau parašytus tekstus. O tai gerai, nes tik kai kritiškai žiūrima į savo darbą, pasiekiamas geras rezultatas.

- Giedriau, kaip kilo mintis parašyti knygą? Iš kur toks sumanymas atsirado?

- Rašyti sau pradėjau dar paauglystėje po patirtų skaudžių išgyvenimų. Rašiau dienoraštį, kuriam patikėjau savo išgyvenimus. Dabar vartydamas tuos sąsiuvinius randu labai daug įdomių minčių ir labai dažnai ten buvo akumuliuojama mintis padėti kitam, pasidalinti savo gerumu, būti nuoširdžiam, atviram. Tai buvo mano paaugliška gyvenimo filosofija. Dabar daug minčių, pamąstymų, potyrių, aprašytų dienoraščio puslapiuose, keliauja į rašomos knygos puslapius. Žinoma, daug kas keičiasi, juk ir mano gyvenimiška patirtis gilėja. Būsima knyga „Praradimai: Prieš Per Po“ suskirstyta į tris gyvenimo etapus. Tai mano gyvenimas prieš praradimus, per praradimų laikotarpį ir po praradimų, - apie idėją parašyti knygą ir tos idėjos įgyvendinimo gaires pasakoja Giedrius Kiškis.

- Giedriau, kas tau padėjo pakelti sunkią praradimų naštą?

- Mintis parašyti knygą apie tai, ką aš išgyvenau per neilgą savo gyvenimą, ir padėjo atsitiesti. Būsiu atviras, po paskutinio praradimo – buvau praradęs savikontrolę. Knygos rašymas mane sugrąžino į Švenčionėlius. Čia renku prisiminimus, gražius momentus iš čia gyvenančių žmonių, kurie pažinojo į amžinybę iškeliavusius mano artimuosius. Žinoma, kartais kyla mintis viską susikrovus grįžti į Vilnių. Čia gerokai tuščia ir nyku, o ir liežuviai tokie aštrūs kartais. Ir nors aš atsparus tokiems dalykams, bet vis tiek veikia, – sako mano pašnekovas, o po trumpos pauzės tęsia pasakojimą. – Nuo 17 metų aš buvau sugalvojęs tokią idėją – 365 – tai yra, kiekvieną dieną aprašysiu savo patirtus išgyvenimus, bet tai buvo rašoma tik sau, negalvojau, kad ateis laikas ir aš tomis mintimis dalinsiuos su kitais. Kiekvieną dieną rašiau po puslapį su nuotraukomis. Motyvaciją pradėti rašyti knygą pasiūlė Vilhelmina Urbonienė, kuri po „Lryto“ straipsnio suteikė begalinę motyvaciją ir palaikymą. Ir dabar ji mane palaiko. Kaip ir Andrejus Gaidamavičus, kuris daug man padeda rašant knygą. Knyga paremta mano gyvenimu. Pirmas skyrius – tai savotiška išpažintis, antrasis – antroji konfesija, ir trečiasis – išpažintis yra tikėjimas. Knyga iškris iš įprastinių literatūros rėmų, susipins daug žanrų, o knygos branduolys - praradimų samprata ir suvokimas. Įžanga bus daugiau filosofinė, o užbaigime bus ir filosofijos, ir psichologijos, bet visa tai išgyvens žmonės, skaitydami knygą, kuri bus tarsi savotiška žinia, kad gyvendami mes turime išmokti atlaikyti likimo išbandymus...

Pasaulis – ne tuštuma, ir mes gyvendami neturime užsisklęsti savyje...

- Giedriau, rašant, gilinantis į gyvenimo filosofiją ir psichologiją, nori nenori tenka pasidomėti ir apie filosofiją, ir apie psichologiją...

- Jūs esate visiškai teisus. Paskutiniu metu žinių semiuosi iš Sadūnaitės, Kudirkos, Froido, Senekos, Šekspyro, bet labiausiai man patinka Froidas. Ten labai daug randu atsakymų į mane dominančius klausimus. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad knygos, kurią rašau, diapazonas bus platus.

- Bet grįžkime prie finansinės knygos leidybos pusės. Ar neieškojai rėmėjų?

- Mano „Facebook“ puslapyje Giedrius Kiškis yra įrašas su banko sąskaitos rekvizitais, į kurią pervedę pinigų žmonės tampa mano knygos prenumeratoriais. Jie pirmieji gaus knygas. O kol kas pats knygos rašymo įkarštis. Rašau, taisau ir vėl taisau. Bet žinote, tas procesas be galo įdomus. Būna atvejų, kai kompiuteris jau prašosi išjungiamas, - šypsodamasis sako Giedrius Kiškis.

O jums, gerbiamieji skaitytojai, norėčiau pateikti keletą Giedriaus atsiųstų sentencijų.

„Galvojau, gyvenimas nepanašus į žaidimą, akimirksniu atsimerkiu, o aš vis dar žaidžiu.“

„Matydamas valkataujančius imu galvoti, ar iš tiesų aš tiek daug praradau?“

„Nepažįstu nė vieno žmogaus, nepraradusio bent paprasčiausio daikto ir minties.“

„Gali atsitikti ir taip, kad rytojus paliks mums tik nuotraukų albumus, į kuriuos žiūrėdami – matysime ne nuotraukas, bet savo ašaras.“

Algis JAKŠTAS