Pokalbis su Pabradėje augusia paminklotvarkininke Alina Borzenkaite

Jauna paveldosaugos specialistė Alina Borzenkaitė ilgą savo gyvenimo dalį praleido Pabradėje, čia augo, baigė mokyklą. Tiesa, Alina prisipažįsta, kad tik dabar, daugiau išnaršius pasaulį bei Lietuvą, pradėjo giliau pažindintis su savu kraštu, kurį mato vis platesniame kontekste. Šiandien kalbiname Aliną apie Švenčionių bei Lietuvos paveldą ir vingiuotą kelią iki paveldosaugininkės vardo.

Jau virš metų besitęsianti pandemija privertė daug šalių uždaryti savo sienas, o situacijai prastėjant – ir savivaldybių. Apribotos keliavimo galimybės visgi suteikė ir progą geriau pažinti savo šalį bei kraštą. Teko matyti, kad ir pati daug keliauji po Lietuvą - ką netikėto, iki šiol Tau nežinoto, vertingo paskutiniu metu atradai Lietuvoje?

Uždarius muziejus ir kitas lankytinas vietas, naujomis akimis pažvelgiau būtent į Švenčionių krašto gamtos paveldą, kurį visada suvokiau kaip kažką savaime suprantamo ir neypatingo. Labiausiai sužavėjo Lino Verdenės šaltinis, Liepų pavėsinė, Sirvėtos regioninio parko pažintiniai takai ir Kačėniškės piliakalnis.

Dabar supratau, jog iki pandemijos palyginus nedaug laiko skyriau gimtojo krašto pažinimui, kadangi įdomu buvo pamatyti kažką iki šiol nematyto. Susiklosčiusi situacija aiškiai parodė, kad apie Rytų Lietuvą žinau tikrai nepakankamai daug, ką dabar bandau aktyviai kompensuoti.

Kaip žmogaus, kuris dirba su paveldu, Tavo akis turėtų būti išlavinta atpažinti įdomiausius ir vertingiausius Švenčionių krašto objektus. Galbūt galėtum įvardinti kelis pasilankymo vertus taškus?

Išskirčiau Cirkliškio dvaro bei Purviniškių grafo Tiškevičiaus medžioklės sodybas. Minėtinas ir ne pačiais lengviausiais keliais pasiekiamas, bet to tikrai vertas Švenčionių krašto technikos paveldas – Borovkos, Naujojo Strūnaičio ir Pakretuonės vandens malūnai.

Nepaprastai gražią vadinamojo Zakopanės stiliaus vilą aptiksime Pabradės Gaspariškių gatvėje. Fasadų gražumu ji tikrai nenusileidžia Žvėryno gražiausiems medinukams. Nedideliame kvartale, išsidėsčiusiame anapus geležinkelio stoties galima pamatyti ir daugiau akiai neįprastu Zakopanės formų namų, kurie visų pirma krenta į akį išlipus iš traukinio.

Pabradės stotis, deja, po Antrojo pasaulinio karo prarado ir nebeatgavo savo autentiškų formų, tačiau vis dar patraukia dėmesį savo tūriu ir miestui visiškai nebūdingu neoklasicistiniu stiliumi. O štai Švenčionėlių geležinkelio stoties pastatas, menantis XIX a. vid., išliko beveik nepakitęs ir įdomus ne tik eksterjero, bet ir interjero prasme – viduje aptiksime dailininko R. Jurkėno freskas ūkio, pramonės tematika.

Kokiu paveldu išsiskiria tavo gimtasis Švenčionių kraštas?

Švenčionių kraštas, kaip minėjau, turtingas gamtos paveldo, ne veltui čia yra ir vienas seniausių vaistažolių fabrikų Europoje. Tuo tarpu man artimiausias architektūros paveldas čia, galbūt, nėra pernelyg akivaizdus, ryškus ir reprezentatyvus, jį reikia savotiškai atrasti, tad augdama jo dažniausiai nepastebėdavau. Rajono centras – Švenčionys – labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, tad dalis paveldo buvo sunaikinta, o miestai – Pabradė ir Švenčionėliai – išsiplėtė pakankamai vėlai, XIX a. I p. – vid., tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, tad ankstyvesnių amžių paveldas šiame krašte greičiau išimtis, negu bruožas. Pavyzdžiui, Pabradėje, palei kelią į Vilnių dar visai neseniai galima buvo išvysti varganos būklės molinį XVII a. pab. smuklės pastatą, vertingą ne tik regioniniu, bet ir valstybės mastu, tačiau jo išsaugoti nepavyko.

Labiausiai matomas ir žinomas yra sakralinis paveldas, kurio Švenčionių krašte yra gausu ir įvairaus. Pavyzdžiui, Švenčionyse akį būtinai patrauks XIX a. pab. garsaus architekto M. Prozorovo projektuota bizantiškojo stiliaus cerkvė, o pravažiuojant Labanoro miestelį – jauki medinė bažnyčia, kuri 2009 m. sudegė iki pamatų, tačiau netrūkus buvo sėkmingai atstatyta.

Šiuo metu esi Kultūros paveldo centro paminklotvarkininkė urbanizuotų vietovių skyriuje – gal galėtum trumpai pristatyti, kuo užsiimi, už ką esi atsakinga, ką veiki?

Paminklotvarkininkai yra atsakingi už tam tikros rūšies paveldo objektų stebėseną, vertingųjų savybių ir teritorijos nustatymą bei duomenų kėlimą į Kultūros vertybių registrą. Aš asmeniškai dirbu su nekilnojamaisiais objektais. Šis darbas tikrai nestokoja nuotykių ir tam tikro romantiškumo. Apsiginklavęs žemėlapiu, žibintuvėliu, fotoaparatu ir patogiais batais turi nuo rūsio iki pastogės ištirti bei išsifotografuoti kiekvieną tau paskirtą objektą, nepraleisdamas nei vienos saugotinos detalės. Niekada negali žinoti, kada gali tekti lipti per aukščiausią žolę, kemsynus ar tankų mišką, ieškant apaugusios dvaro alėjos, arba kiek žmonių apylinkėje teks apklausti kol surasi kokio nors XIX a. rūsio savininką, kuris galėtų tau jį atrakinti. O vėliau tų pačių pastatų pėdsakų ieškai archyvuose, bandydamas pagal senas nuotraukas ir brėžinius atsekti kas juose pasikeitė nuo pastatymo datos. Vėliau prasideda kiek nuobodesnė darbo dalis, kai turi visą tai tiksliai apiforminti bei sukelti į sistemą.

Esi gausiai tyrinėjusi šiaurinės Lietuvos malūnus – skaitei trumpas paskaitas apie juos Joniškio, Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Rokiškio, Biržų, Panevėžio kraštuose. Kuo jie Tave patraukė, kaip sugalvojai juos tyrinėti?

Viskas prasidėjo 2018 m., kai Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas organizavo iš esmės etnografinio pobūdžio ekspediciją į Pasvalio kraštą, siekiant surinkti praeito amžiaus liudininkų prisiminimus, gyvąsias istorijas apie šio krašto vėjo malūnus.

Malūnai intuityviai žavėjo nuo vaikystės, net mokyklos programoje labiausiai man patikusia knyga buvo K. Borutos „Baltaragio malūnas“. Galbūt traukė legendomis apipinta jų atmosfera, o galbūt architektūrinis išskirtinumas.

Kai pamačiau, kad ekspedicijai ieškomi studentai – nedvejodama užsirašiau. Iki ekspedicijos galvodavau, kad rimtai tyrinėti malūnų nėra įmanoma, tačiau netikėtai atradau, kad egzistuoja netgi speciali mokslo šaka – molinologija, nors Lietuvoje ji, deja, kol kas nėra prigijusi.

Po ekspedicijos Istorijos fakulteto dėstytojų palaikymo dėka parašiau baigiamąjį darbą molinologine tematika bei talkinu Istorijos fakulteto projektuose, skirtuose šios temos populiarinimui.

Prie tavo paskaitų apie skirtingų kraštų malūnus vyrauja žodis savastis – kodėl?

Nes malūnų istorija atspindi neatkartojamą kiekvieno iš šių kraštų istoriją, išskirdama jį iš kitų. Štai, pavyzdžiui, Joniškio kraštas buvo garsus unikaliais moliniais malūnais, Radviliškio – malūnų įvairove, Šiauliai – vietovė, kur modernūs malūnai pradėjo plisti anksčiausiai. Vėjo malūnai yra savotiškas šiaurinių kraštų simbolis, kelrodžiai, be kurių Šiaurės Lietuvos lygumos prarastų nemažą savo istorinės tapatybės dalį.

Ar Švenčionių krašte taip pat galima rasti išlikusių malūnų – gal jau ką teko tyrinėti? Jei taip, kuo jie išsiskiria iš kitų lietuviškų kraštų malūnų?

Be abejo, yra išlikusių. Viena mylimiausių Pabradės vietų – virš Dubingos upės slėnio romantiškai stūksantys akmeninio grafo Tiškevičiaus malūno griuvėsiai. Pavienių vandens malūnų ar jų liekanų, manau, galima atrasti visame Švenčionių krašte, tačiau asmeniškai dar neteko jų tyrinėti.

Tikrai išsiskiriantis bendrame Lietuvos malūnų kontekste yra Naujojo Strūnaičio malūnas – ryškus romantizmo pramoninės architektūroje pavyzdys, išsiskiriantis labai savita langų puošyba, tarsi formuojant mažas raudonų plytų mūro saulutes.

O štai vėjo malūnai Rytų Lietuvai bendrai nėra būdingi – viena vertus, buvo išnaudotas krašto upingumas ir statomi vandens malūnai, kita vertus – didelis miškingumas ir nelygus reljefas sudarytų nemažai kliūčių, norint naudoti vėjo malūno energija. Vienintelis nedidelis medinis vėjo malūnėlis yra išlikęs Ažubalio kaime.

Malūnai neretai būna apipinti mitais tiek Vakarų, tiek Lietuvos folklore, literatūroje. Kaip manai, kodėl?

Galimai, tais laikais kai visuomenė dar nebuvo pakankamai išsilavinusi, kad suvoktų malūnų veikimo principus, atsirado nuomonė, kad be antgamtinių jėgų pagalbos malūnų darbas nebūtų įmanomas. Juk šniokščiantys vandens ratai bei su ūžesiu mosikuojantys milžiniški sparnai tikrai neturėjo atrodyti trivialiai.

Kai ekspedicijos metu šį klausimą uždavinėjom žmonėms, prisimenantiems veikiančių malūnų epochą, gavome labai proziškus atsakymus – velniais malūnuose gąsdindavo nebent vaikus, kad neitų į vidų bei netyčia nebūtų įtraukti ir sužaloti besisukančių malūnų mechanizmų, kas atsitikdavo neretai.

Teko matyti Tave dalyvaujančią HERITAS paveldo festivalyje – galbūt prisidedi prie jo organizavimo? Kuo Tau šis trečius metus iš eilės vykstantis festivalis ypatingas?

Šiemet su kitais bendradarbiais atstovavau Herite savo darbovietę – Kultūros paveldo centrą, pristatinėdama interesantams šios įstaigos veiklos ypatumus. Man asmeniškai šis festivalis yra nepaprastai svarbus tuo, kad prakalbina paveldą, parodo jį plačiai visuomenei, atveria jo įdomiausias puses bei svarbą mūsų istorijoje ir kasdienybėje. Pravartus šis festivalis yra ir paveldo savininkams, ne iki galo žinantiems kaip teisingai elgtis su tokio tipo nuosavybe.

Besimokydama mokykloje, žodį paveldas girdėjau tikrai nedažnai ir net universiteto pirmuose kursuose ne iki galo jį suvokdavau. O Heritas siekia to, kad jis būtų įprastas, įdomus ir aiškus kiekvienam iš mūsų nuo pat vaikystės. Tuo šis festivalis yra ypatingas ir unikalus.

Dažnas klausimas – kaip matai save po dešimties metų. Bet galima paklausti ir atvirkščiai – kokią ateities save įsivaizdavai prieš tiek metų? Pati stojai į istoriją, gilinaisi į medievistiką - kodėl pasirinkai šią kryptį?

Prieš dešimt metų turėjau labai miglotą ateities viziją, o save įsivaizdavau gimtosios rusų kalbos ir literatūros mokytoja savo gimnazijoje, tačiau viduryje 12 klasės netikėtai nusprendžiau, kad tikri įvykiai ir senovė žavi labiau už grožinę literatūrą. Ši mintis ir nulėmė tvirtą įsitikinimą dėl viduramžių specializacijos pasirinkimo, kadangi apie XX a. savo kasdienybėje girdėjau, mačiau ir skaičiau tikrai labai daug, tad norėjosi sužinoti kažką, kas nėra lengvai prieinama ir savaime suprantama, bet kas formavo dabartinės Lietuvos pagrindus.

Kaip įvyko Tavo posūkis iš medievistikos į paveldosaugą? Ar nebuvo sunku persiorientuoti?

Sprendimas stoti į Paveldosaugos magistrantūrą tikrai nebuvo staigus, prie jo sąmoningai ėjau dar nuo 3 bakalauro kurso, kai pradėjau lankyti Kultūros istorijos ir antropologijos katedros studentams skirtą paveldo pagrindų modulį. Toliau sekė praktika Bažnytinio paveldo muziejuje, kelios paveldosauginės ekspedicijos. Dar studijuodama medievistiką jau neoficialiai paraleliai jaučiausi paveldosaugos studente.

Medievistikos tyrimams reikia mokėti ne vieną kalbą – lotynų, rusėnų, lenkų, gali prisireikti ir kitų kalbų. Pati, tiesa, kalbi ir kita – poezijos kalba. Kaip tau sekasi kurti skirtingomis kalbomis?

Kadangi užaugau Pabradėje, kuri pasižymi įvairių kultūrų ir kalbų persipynimu, tai senąsias medievistikos kalbas, išskyrus lotynų, prisijaukinti pavyko gana greitai. Ne vieną kartą skaitydama rusėniškus ar lenkiškus XVI-XVIII a. šaltinius susimąstydavau, kad tam tikrus iš kelių kalbų susidedančius žodžių junginius ar frazes galėčiau išgirsti, kad ir iš savo senelės.

O poezija, mano manymu, neturi kalbos. Ji tiesiog kuriasi ir jaučiasi, panašiai kaip muzika.

Užaugai ir mokeisi Pabradėje – ar požiūris į gimtinę pakito su laiku, studijomis universitete, gyvenimu Vilniuje?

Gimiau ir kurį laiką augau Vilniuje, tad pradėjus studijuoti Vilniaus universitete persikėlimo į kitą miestą pojūtis nebuvo pernelyg didelis. O požiūris į Pabradę, be abejo, pasikeitė – žvelgdama iš šalies, įžvelgiau ir privalumų ir trūkumų, įvairių dalykų, kokių anksčiau nepastebėdavau. Išmokau pažiūrėti į Rytų Lietuvą platesniame kontekste.

Kas tau buvo netikėčiausio, kai atėjai studijuoti į universitetą istorijos? Galbūt žlugo arba pasitvirtino kai kurie stereotipai?

Prieš stojant teko susidurti su įvairiausiais stereotipais – nuo, turbūt, populiariausio, kad niekada nerasiu darbo pagal specialybę iki dabartinėmis akimis žiūrint visiškai nesuvokiamo, kad tikra istorija nėra mergaičių mokslas ir vertėtų visgi susimąstyti apie filologiją.

Jau pradėjusi studijuoti supratau, kad daug kas priklauso nuo paties studento motyvacijos, įsitraukimo į studijas, dalyvavimo renginiuose ir popaskaitinėje veikloje. Šis noras kyla savaime, nuoširdžiai besidomint ir bandant atrasti save savo pasirinktoje srityje, o vėliau dažnu atveju perauga į profesiją. Dažnas studentas, galbūt, net neplanuoja gyvenimo sieti su istoriko amatu, o į fakultetą ateina gauti pagrindo, kas vėliau gali būti interpretuojama taip, kad žmogus – istorikas, o dirba visiškai nesusijusį darbą. Štai ir įsitvirtina toks stereotipas, kad istorikas – gražus diplomas, bet ne profesija.

Antro paminėto stereotipo, manau, net ir komentuoti neverta, užtenka tiesiog nueiti Istorijos fakulteto skaityklon ir pažiūrėti į leidinių autorių vardus, kad susivoktum, jog profesiniai lyčių stereotipai yra pagrįsti ne daugiau už raganų medžioklę.

Besimokydama mokykloje galvodavau, kad istorija yra daugiausiai apie datų ir faktų žinojimą, nors mokytojas visada ir sakydavo, kad pagrindinis dalykas istorijos moksle – logika. Įstojusi buvau nustebinta, kad istorija iš tikrųjų daugiausia apie interpretacijas ir kritinio mąstymo ugdymą bei mokėjimą intuityviai orientuotis praeities epochose. O faktus ir datas visada gali ir Google pasitikslinti. Manau, kad kritinio mąstymo ugdymas – vienas svarbiausių ir stipriausių Istorijos fakultete ugdomų bruožų.

Nustebino fakultetas ir galimybe laviruoti tarp studijų programų, rinktis modulius iš kitų katedrų ir galiausiai, liekant tame pačiame Istorijos fakultete, pasirinkti tokią, sakyčiau, modernią specialybę kaip paveldosauga.

Ko palinkėtum šių metų Švenčionių krašto abiturientams?

Kantrybės ir stiprybės siekiant savo užsibrėžtų tikslų, nepaisant nestabilios šiandienos situacijos, bei drąsiai svajoti, nepasikliaunant stereotipais.