Net ir mažai besidomintys lietuvių literatūra tikriausiai girdėję ne vienu apdovanojimu ir premija apdovanotos rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės vardą. Pokalbis su menininke kiek kitoks – ji neturi sėkmės recepto, padedančio pelnyti skaitytojų pripažinimą. Rašytojos teigimu, svarbiausia daryti tai, kas patinka, o įkvėpimo kūrybai kartais pakanka pasisemti ir iš paprastos rutinos.

Kaip dabar atrodo jūsų dienos, kas įkvepia darbams?

Kaip ir daugelio – namai ir miškas (šypsosi – red. past.). Namuose – darbeliai kultūriniai ir buitiniai, vaikų mokslai, kuriuos turiu pagloboti, viena ranka maišydama sriubos puodą. Miške laukia kasdienė grožio ir gryno oro dozė, žvėrių pėdsakai, bundanti gamta. O darbams įkvepia pats gyvenimas. Nors tai skamba abstrakčiai, bet, kai pasižiūriu į savo vidų, o išlindus iš savęs dar apsidairau aplinkui – visur apstu gyvenimo! Net galva sprogsta. Visa tai ir įkvepia.

Nepaisant to, kas vyksta pasaulyje, man šie ir praėjusieji metai yra gerųjų permainų metai. Vyriausias sūnus „išskrido iš lizdo“, gyvena savarankiškai. Neapsakomai gera matyti, kaip bemiegės naktys, mamos rūpesčiai ir sopuliai išaugina taisyklingą, gražų žmogų. Dabar jau ir aš truputį žinau – ne veltui mamos vargsta (juokiasi – red. past.).  Ir pati, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, atrodo, atsidūriau ne tamsiame miške, bet – priešais naują pašaukimą, bet apie jį dar kol kas patylėsiu, dar brandinu.

Kaip apibūdintumėte šių laikų menininką?

Nežinau. Apskritai, man regis, tokie apibendrinimai yra beprasmiški. Man net sunku suvokti, kas yra šie laikai, nuo kada skaičiuojam? Pati, nors gyvenu šiais laikais, tačiau visai nesijaučiu šiuolaikinė. Šitam sureikšmintų technologijų amžiuje man daug kas atrodo svetima, gal net protu nesuvokiama. Mėginu nesivaikyti klišių ir nesprausti į jas kitų žmonių.

O koks šiandien yra skaitytojas?

Dabar skaitytojas yra išsilavinęs, reiklus, įpratęs prie nuolatinio informacinio dirginimo. Pastebiu, kad jaunimas jau yra įgudęs gauti naudingos informacijos, o tai, kas nepravartu, jam tarsi ir neįdomu. Tokia praktiškėjanti visuomenė be vizijų, be transcendentalumo, be mistinių patirčių.  Ir čia turiu galvoje ne paslaptingus balsus galvoje, o tokį sąmonės išsiplėtimą iki paslapties, kai, pavyzdžiui, paprastas gamtos grožis ima ir išjudina viduje egzistencinį džiaugsmą.

Ar svarbu būti mylimu rašytoju?

Kiek perfrazuosiu – labai svarbu žinoti, kad aplinkui esama bendraminčių. Žmonių, kurie mąsto ir jaučia panašiai, kaip tu. Jiems rašau, dalydamasi tuo, kas esu pati. Bet tai – nematomi, nepačiupinėjami saitai. Tiesiog tikiu, kad tie žmonės egzistuoja.

O ką patartumėt tiems, kurie norėtų, tačiau jiems sunkiau sekasi prisijaukinti kultūrą?

Jei žmogus domisi kultūra, tai jis tą ir daro. Esame laisvi. Šiuolaikinis menas, labai priartėjęs prie kasdienybės ir socialinės problematikos, taigi – kaip ir arčiau žmogaus, iš tiesų kartais lieka suprantamas tik patiems menininkams. Gyvename XXI amžiuje, turime neišsemiamą pasaulinės klasikos lobyną! Kai pasiilgstu katarsio, vartau klasikinės dailės reprodukcijų albumą arba klausausi klasikinės muzikos.

Jaukintis kultūrą pradedam nuo mažens. Mūsų vaikai mato skaitančius tėvus, abu su vyru juk esame knygų žmonės. Jaunėlis kiekvieną laisvą minutę čiumpa knygą. Prieš miegą kovojam dėl skaitymo laiko, nes jis, aišku, nori skaityti kuo ilgiau. Panašiai buvo ir su vyresniuoju – kol negavo išmaniojo telefono, tada visi skaitymai greitai užsibaigė. Dukra mokosi Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos dailės skyriuje, tad ji mus „apšviečia“ dailės klausimais.

Projektą „Aktuali kultūra“ įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.ltir www.lrkm.lt.

Rašytoja L. S. Černiauskaitė pastebi, kad šiuolaikinis menas, labai priartėjęs prie kasdienybės, dažnai lieka suprantamas tik patiems menininkams.

R. Tamošaičio nuotrauka