Mes turime 284 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:259
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16460
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92490
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Trys bučkiai likimo žandan

2021 m. kovo 20 d.

Iš Martos Dank dienoraščio :

sėdėjau prie ryškiai švytinčio monitoriaus ir internetinėje bankininkystėje tikrinau sąskaitos likučius, mat piniginė jau seniai buvo skirta tik nuolaidų kortelių saugojimui, bet ne banknotų laikymui, kurių ten, kaip ir ekrane rodomoje lentelėje, praktiškai, nebuvo.

kita eitų iš proto, sielvartautų, suktų galvą, iš kur daugiau lėšų prasimanyti, o man tuščios kišenės niekada nekėlė jokio siaubo, gal todėl, kad pasiklioviau vienu dalyku - delnų niežuliu.

jei niežti dešinį delną, reiškia, sveikinsiuosi, jei kairį - gausiu pinigų, tuomet plaštaką reikia tris kartus pabučiuoti ir noras išsipildys.

nepatikėsite, bet visada tie monai pasitvirtindavo. pastarosiomis dienomis kairį delną vis norėjosi kasyti, lyg jis to prašyte prašytų. deja, pinigų nuo to neatsirado, bet pasąmonėje kažkas vis kuždėjo:

- nepergyvenk, atsiras, juk tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas.

- nepergyvenu, tik tokiais atvejais vis prisimenu vaikystę, kai po pamokų eidama iš mokyklos, ankstyvą pavasarį turguje pamačiau moterį, pardavinėjančią švelnių „kačiukų“ šakeles. taip jų užsimaniau, kad nepajutau, jog paknopstomis lekiu namų link. ten iš kiaulės - taupyklės iškrapščiusi dešimt kapeikų, grįžau atgal pas prekeivę. ne už ilgo mano delnas gniaužė švelniais pumpurais nusėtų žilvyčio šakelių pundelį. beje, tai buvo pirmas savarankiškai įsigytas pirkinys.

iš tos laimės nė nepajutau, kaip atsidūriau pas motiną darbe, norėjosi pasigirti ir su ja savo džiaugsmu pasidalinti.

- žiūrėk, ką nusipirkau! – įpuolusi į steriliai išblizgintą patalpą, kurioje radosi mama, vilkinti baltu chalatu, sušukau.

paklausta, iš kur tam reikalui gavau pinigų, nuoširdžiai prisipažinau.

gerą nuotaiką akimirksniu pakeitė nenusakoma nuostaba ir liūdesys. verkiau, o mama vis barė ir aiškino, kokia esu negera, lengvabūdė pinigų švaistūnė.

nuo to karto ėmiau pinigais bodėtis. vengiau apie juos galvoti, man tie popierėliai, metaliniai apvalūs daikčiukai visada buvo beverčiai, bet, kaip nekeista, jie vis atsirasdavo. nepasakysi, kad iš niekur, bet jų netrūko. turbūt pasitvirtino sena tiesa: norint ką nors susigrąžinti, reikia paleisti. prievarta, dirbtinė įtampa nepadės, viskas turi vykti natūraliai, savaime.

išjungusi kompiuterį, pasiramsčiuodama lazda, nukėblinau į virtuvę. užsikaičiau arbatos ir pasigardžiuodama pribaigiau, prieš tris dienas draugės atneštą, žalios spalvos tortą.

tenka pripažinti - reikėjo daug nugyventi, kad suvokčiau, jog aš visą laiką, kaip tą, tolimą pavasarį, strimgalviais vis lėkiau, be paliovos geidžiau, tarytum jaunas šakeles, savo glėbyje turėti, pirštais liesti kažką švelnaus, artimo ir jaukaus. deja, likimas, kaip ir motina, buvo griežti ir jie mane vis nuleisdami ant žemės, neleido skrajoti padebesiais, o man be galo to norėjosi…

supratau: nei laimės, nei meilės iš santaupų, skirtų juodai dienai, nenusipirksiu. tas gėrybes arba turi, arba – ne, deja, tai ne visada nuo mūsų valios ir norų priklauso.

taip bemąstant, vėl užniežėjo kairį delną, pakasiusi, tris kartus jį palietusi lūpomis, pažvelgiau į kalendorių ir supratau: ryt gausiu pensiją, vadinasi, laikino nepritekliaus problema, kaip visada, išsispręs savaime.

nuostabu! ne gyvenimas, o fantastika!

ta proga - TRYS bučkiai likimui žandan

Ona Marija URBŠYTĖ

 

 
Reklaminis skydelis